Abraomas užtaria Sodomą

¹⁶ Vyrai pakilo ir žvalgėsi, kaip eiti Sodomos link. Abraomas palydėdamas ėjo kartu su jais. ¹⁷ VIEŠPATS mąstė: „Argi aš slėpsiu nuo Abraomo, ką žadu tuojau daryti, ¹⁸ žinodamas, kad Abraomas taps didele bei galinga tauta ir kad visos žemės tautos ras jame palaiminimą? ¹⁹ Juk aš išrinkau jį, kad galėtų pamokyti savo vaikus ir savo būsimą šeimą laikytis VIEŠPATIES kelio, darant kas teisu ir teisinga, idant VIEŠPATS galėtų įvykdyti Abraomui, ką jis yra jam pažadėjęs“. ²⁰ Tuomet VIEŠPATS tarė: „Šauksmas prieš Sodomą ir Gomorą taip padidėjo ir jų nuodėmė yra tokia sunki,^{[i5] 21} kad aš turėjau nužengti ir pamatyti, ar jie iš tikro elgėsi pagal mane pasiekusį šauksmą. O jei ne, aš žinosiu“.

²² Iš ten tat du vyrai pasuko ir ėjo Sodomos link. Tuo tarpu Abraomas pasiliko stovėti prieš VIEŠPATĮ. ²³ Abraomas priėjo arčiau ir tarė: „Argi iš tikrųjų pražudysi teisųjį su nedorėliu? ²⁴ Jei mieste rastųsi penkiasdešimt teisiųjų, nejau pražudytum tą vietą ir neatleistum jai dėl penkiasdešimties mieste esančių teisiųjų? ²⁵ Ne tavo būdas daryti tokį dalyką – žudyti teisųjį su nedorėliu ir padaryti teisųjį lygų nedorėliui! Tai ne tavo būdas! Argi tas, kuris yra visos žemės Teisėjas, nesielgs teisingai?“ ²⁶ VIEŠPATS atsakė: „Jei rasiu Sodomos mieste penkiasdešimt teisiųjų, dėl jų pasigailėsiu visos jų vietos“. ²⁷ O Abraomas vėl tarė: „Štai kaip drįstu kalbėti VIEŠPAČIUI, būdamas dulkė ir pelenai. ²⁸ O jeigu trūktų penkių lig penkiasdešimties teisiųjų? Argi dėl tų penkių sunaikintum visą miestą?“ Jis atsakė: „Nesunaikinsiu, jei rasiu ten keturiasdešimt penkis“. ²⁹ Bet jis vėl jam kalbėjo, sakydamas: „O jei rastųsi ten keturiasdešimt?“ Jis atsakė: „Dėl keturiasdešimties to nedarysiu“. ³⁰ „Tenesupyksta ant manęs VIEŠPATS, – jis tarė, – jei aš vėl kalbu. O jei ten rastųsi trisdešimt?“ Jis atsakė: „To nedarysiu, jeigu ten rasiu trisdešimt“. ³¹ Jis tarė: „Štai kaip drįstu kalbėti VIEŠPAČIUI. O jei ten rastųsi dvidešimt?“ Jis atsakė: „Ir dėl dvidešimties jo nesunaikinsiu“. ³² Tuomet jis tarė: „Tenesupyksta ant manęs VIEŠPATS, jei dar vieną kartą kalbėsiu. O jei ten rastųsi dešimt?“ „Jo nesunaikinsiu dėl dešimties,“ – jis atsakė.

³³ Baigęs kalbėtis su Abraomu, VIEŠPATS nuėjo savo keliu, o Abraomas parėjo į savo gyvenvietę.

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>