| Pr 19 | Sodomos sunaikinimas 1 Anie du angelai atėjo į Sodomą vakare. Lotas sėdėjo Sodomos vartuose. Juos pamatęs, Lotas pakilo jų pasveikinti ir, nusilenkdamas iki žemės, 2 tarė: „Mano viešpačiai,[i1] prašyčiau užsukti į savo tarno namus pernakvoti ir nusiplauti kojas. Anksti galėsite atsikelti ir keliauti toliau savo keliu“. Bet jie atsakė: „Ne. Praleisime naktį aikštėje“. 3 O jis taip labai juos kvietė, kad jie pasuko pas jį ir įėjo į jo namus. Jis tada paruošė jiems vaišes, iškepė neraugintos duonos, ir jie papietavo. 4 Bet jiems dar neatsigulus, miesto vyrai – Sodomos vyrai, jauni ir seni, – visi žmonės iki paskutinio, – apsupo namus 5 ir šaukė Lotui: „Kur tie vyrai, atėjusieji pas tave šį vakarą? Atvesk juos mums, kad galėtume juos pažinti“. 6 Lotas išėjo pas juos už durų ir, uždaręs už savęs duris, 7 kalbėjo: „Maldauju, mano broliai, nesielkite nedorai! 8 Štai aš turiu dvi dukteris, kurios dar nėra pažinusios vyro. Leiskite man jas jums atvesti, darykite su jomis, kaip jums patinka, tik nedarykite nieko aniems vyrams, nes jie įėjo po mano stogo pavėsiu“. 9 Bet jie atsakė: „Pasitrauk į šalį! Šis žmogelis, – jie šaipėsi, – atkeliavo čionai kaip ateivis, o jau elgiasi kaip teisėjas! Dabar su tavimi pasielgsime pikčiau negu su jais!“ Tuomet jie apniko su įniršiu Lotą ir prisigrūdo prie durų jų išlaužti. 10 Bet anie vyrai iškišo rankas, įtraukė Lotą pas save į vidų ir uždarė duris. 11 O žmones, esančius prie namų durų, – jaunus ir senus, – jie nuplieskė tokia akinančia šviesa,[i2] kad veltui jie stengėsi surasti duris. 12 Tuomet anie vyrai klausė Lotą: „Ką daugiau iš savųjų turi čia? Žentus, sūnus, dukteris ir bet ką iš savųjų – išvesk juos iš šios vietos, 13 nes mes šią vietą tuojau sunaikinsime! Šauksmas prieš Sodomos žmones, pasiekęs VIEŠPATĮ, pasidarė toks garsus, kad VIEŠPATS atsiuntė mus jos sunaikinti“. 14 Lotas tada išėjo ir kalbėjosi su savo žentais,[i3] ketinančiais vesti jo dukteris: „Kelkitės, išeikite iš šios vietos, nes VIEŠPATS tuojau sunaikins miestą“. Bet žentams atrodė, kad jis juokauja. 15 Rytui auštant, angelai ragino Lotą, sakydami: „Skubėk, paimk savo žmoną ir abi čia esančias savo dukteris, kad nepražūtumėte už miesto kaltę“. 16 Bet jis vis delsė. Anie vyrai tad paėmė jį, jo žmoną ir abi jo dukteris už rankų, – VIEŠPATS buvo jam gailestingas, – išvedė jį saugiai už miesto. 17 Kai jie buvo išvedę juos už miesto, vienas jų tarė: „Bėgdami gelbėkite savo gyvybę, atgal nesižvalgykite ir Lygumoje niekur nesustokite. Gelbėkitės kalnuose, kad nepražūtumėte!“ 18 O Lotas jam atsakė: „O ne, mano viešpatie! 19 Tikėk manimi, tavo tarnas rado malonės tavo akyse, ir tu parodei man didelį gerumą, išgelbėdamas mano gyvybę! Tačiau gelbėtis bėgdamas į kalnus aš nepajėgiu iš baimės, kad nelaimė mane užklups ir aš numirsiu. 20 Prašyčiau žiūrėti, va anas miestas yra gana arti nubėgti ir jis tokia maža vieta.[i4] Leisk man ten nubėgti, – jis tokia maža vieta, ar ne? – ten išliksiu gyvas!“ 21 Jis atsakė: „Labai gerai! Suteiksiu tau malonę ir šiuo atveju, – miesto, apie kurį kalbi, nesunaikinsiu. 22 Skubėk, gelbėkis ten, nes aš negaliu nieko daryti, kol tu ten nenueisi“. Todėl anas miestas buvo pavadintas Zoaru. 23 Saulė buvo pakilusi virš akiračio, kai Lotas atėjo į Zoarą. 24 Tuomet VIEŠPATS lijo ant Sodomos ir Gomoros siera ir ugnimi {nuo VIEŠPATIES iš dangaus}. 25 Jis sunaikino[i5] tuos miestus ir visą Lygumą drauge su visais miestų gyventojais ir žemės augmenija. 26 Ir jo žmona, eidama iš paskos, dairėsi atgal ir pavirto druskos stulpu. 27 Anksti rytą Abraomas nuskubėjo į tą vietą, kur buvo stovėjęs prieš VIEŠPATĮ, 28 [i6]ir, žvelgdamas žemyn Sodomos ir Gomoros bei viso Lygumos krašto link, jis matė tik kylančius nuo žemės dūmus, tarsi dūmus iš krosnies. 29 Taigi, kai Dievas naikino Lygumos miestus ir sugriovė miestus, kuriuose buvo gyvenęs Lotas, Dievas prisiminė Abraomą ir išgelbėjo Lotą iš tikros pražūties. Loto dukterys 30 [i7]Lotas pakilo iš Zoaro ir apsigyveno kalnuose su savo dviem dukterimis. Zoare pasilikti bijojo. Gyveno tad su savo dviem dukterimis oloje. 31 Pirmagimė tarė jaunesniajai: „Mūsų tėvas sensta, nėra kito vyro žemėje susidėti su mumis, kaip įprasta visame pasaulyje. 32 Eikš, nugirdykime savo tėvą vynu, – gulėsime su juo, idant turėtume palikuonį iš savo tėvo“. 33 Tą naktį juodvi nugirdė savo tėvą vynu, pirmagimė įėjo ir gulėjo su savo tėvu. Jis nežinojo nei kada ji atsigulė, nei kada ji atsikėlė. 34 Kitą dieną pirmagimė tarė jaunesniajai: „Štai praėjusią naktį aš gulėjau su savo tėvu. Nugirdykime jį vynu ir šią naktį. Tu įeik ir gulėk su juo, idant turėtume palikuonį iš savo tėvo“. 35 Taigi juodvi nugirdė savo tėvą ir tą naktį. Jaunesnioji pakilo ir gulėjo su juo. O jis nežinojo nei kada ji atsigulė, nei kada ji atsikėlė. 36 Taigi abi Loto dukterys tapo nėščios iš savo tėvo. 37 Pirmagimė pagimdė sūnų ir pavadino jį Moabu,[i8] – jis yra dabartinių moabiečių protėvis. 38 Ir jaunesnioji pagimdė sūnų ir davė Ben-Ammi[i9] vardą, – jis yra dabartinių amoniečių protėvis. |
