^1 [i1]Išmintis pasistatė namus,

išsikirto septynis šulus.

² Ji prirengė vaišes,

supilstė vyną, padengė net stalą.

³ Ji išsiuntė savo tarnaites paskelbti

miesto aukštumose:

⁴ „Teateina čionai neišmanėliai!“

Neturintiems sveikos nuovokos ji sako:

⁵ „Ateikite, valgykite mano duonos,

gerkite vyną, kurio pripilsčiau.

⁶ Atsisakykite nesubrendimo, kad gyventumėte

ir eitumėte suvokimo keliu.

⁷ Kas pašaipūną sudraudžia, būna išplūstamas,

kas nedorą žmogų išbara, nukenčia.

⁸ Nebark pašaipūno, nes jis tavęs nekęs;

pabark išmintingą žmogų, ir jis tave mylės.

⁹ Šviesk išmintingą žmogų, kad taptų išmintingesnis,

mokyk teisųjį, kad daugiau išmoktų.

¹⁰ Pagarbi VIEŠPATIES baimė yra išminties pradžia

ir Šventojo pažinimas yra įžvalga.

¹¹ Taip, per mane tavo dienos bus padaugintos

ir metų metai prie tavo gyvenimo pridėti.

¹² Ar esi išmintingas? Esi išmintingas savo naudai.

Ar esi pašaipūnas? Naštą tik tu neši“.

^13 [i2]Kvailoji moteris yra nepastovi,

ji nemokša ir nieko neišmano.

¹⁴ Sėdi savo namų tarpduryje

ar ant krėslo miesto aukštumose,

¹⁵ šaukdama praeivius,

einančius tiesiai savo keliu:

¹⁶ „Neišmanėliai, užsukite čionai!“

Neturintiems sveikos nuovokos ji sako:

^17 [i3]„Vogtas vanduo yra saldus,

o duona, valgoma vogčiomis, skani“.

^18 [i4]Bet kvailasis nežino, kad ten nutįsę šešėliai, –

jos svečiai jau Šeolo gelmėse.

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>