Išminties kalba 1 [i1]Argi nešaukia Išmintis, ar nekelia supratimas savo balso? 2 Ant kalvų, palei kelią, kryžkelėse atsistoja; 3 priešais miesto vartus, prie įėjimo į vartus šaukia: 4 „Žmonės, aš jus šaukiu, mano kvietimas yra visai žmonijai. 5 Neišmanėliai, mokykitės apdairumo, bukapročiai,[i2] imkitės proto. 6 Klausykitės, nes kalbėsiu apie kilnius dalykus, iš mano lūpų ateis, kas teisinga, 7 [i3]mano burna tars tiesą. Nedorumas yra pasibjaurėjimas mano lūpoms. 8 Visi mano burnos žodžiai yra teisūs; juose nėra nieko sukto ar iškraipyto. 9 Visi jie aiškūs žmogui, kuris supranta, teisingi išprususiam žmogui. 10 Imkite mano pamokymą, užuot ėmę sidabrą, ir žinojimą, užuot ėmę gryną auksą. 11 Juk išmintis yra vertingesnė už brangakmenius; jokie rinktiniai turtai negali su ja lygintis. 12 Aš, Išmintis, gyvenu kartu su protingumu ir įgyju sveiko proto išmanymą. 13 Pagarbiai bijoti VIEŠPATIES yra nekęsti to, kas pikta. Puikybės, įžūlumo, blogo elgesio ir suktos kalbos nekenčiu. 14 [i4]Turiu gero patarimo ir sveikos nuovokos, turiu supratimo, turiu jėgų. 15 Per mane karaliai viešpatauja ir valdovai leidžia teisius įstatymus; 16 per mane didžiūnai valdo ir kilmingieji – visi teisūs valdytojai. 17 Aš myliu mane mylinčius, manęs stropiai ieškantys mane suranda. 18 Aš turiu turtus ir garbę, išliekantį lobį ir gerovę. 19 Mano vaisius geresnis už auksą – net gryniausią, o pelnas, kurį duodu, vertesnis už rinktinį sidabrą. 20 Aš einu teisumo keliu, teisingumo takais, 21 suteikti turtų mane mylintiems ir pripildyti jų iždų“. Išmintis – Kūrėjo patikėtinė 22 [i5]„VIEŠPATS sukūrė mane savo kelių pradžioje, pirmąjį iš savo seniai atliktų darbų. 23 Prieš amžius buvau sukurta,[i6] pačioje pradžioje, prieš žemės pradžią. 24 [i7]Kai dar nebuvo gelmių, buvau pagimdyta, kai dar nebuvo tekančių šaltinių. 25 Prieš padedant kalnų pamatus, prieš kalvas – aš gimiau. 26 Žemės ir laukų jis dar nebuvo padaręs nei pirmųjų pasaulio molio grumstų. 27 Aš ten buvau, kada jis dėjo dangaus skliautą į vietą, kai jis nubrėžė ratą ant bedugnės paviršiaus; 28 kada jis tvirtino aukštai dangaus skliautą, kai jis įrengė bedugnės šaltinius; 29 kada jis paskyrė jūrai ribas, kad jos vandenys niekad neperžengtų jo įsakymo, kai jis nustatė žemės pamatus. 30 Tuomet aš buvau su juo kaip jo Patikėtinė.[i8] Kasdien buvau jo džiaugsmas, visad prieš jį džiūgaudama, 31 džiūgaudama jo gyvenamame pasaulyje, rasdama džiaugsmo žmonijoje. 32 Dabar tad, mano vaikai, klausykite manęs; laimingi yra tie, kurie laikosi mano kelių. 33 Klausykitės pamokymo ir būkite išmintingi; jo neatmeskite! 34 Laimingas žmogus, kuris manęs klauso, ateidamas kasdien anksti prie mano vartų, budėdamas prie mano durų. 35 Juk kas randa mane, randa gyvenimą ir gauna malonę iš VIEŠPATIES. 36 Bet kas prasilenkia su manimi, daro sau žalą. Visi, kurie manęs nekenčia,myli mirtį“. | 
