1 Mano vaike, laikykis mano žodžių ir brangink įsakymus mano. 2 Laikykis mano įsakymų, kad gyvenimą rastumei; saugok mano mokymą, lyg jis būtų tavo akies lėliukė. 3 Užsirišk juos sau ant pirštų, įsirašyk juos savo širdies lentelėje. 4 Sakyk Išminčiai: „Tu mano sesuo“, – vadink supratimą artimu draugu, 5 kad apsaugotų tave nuo palaidūnės, nuo svetimautojos vilionių. 6 Juk prie savo namų lango žvalgiausi pro pinučius 7 ir pamačiau tarp neišmanėlių bernioką be sveikos nuovokos. 8 Jis ėjo per gatvę netoli jos kampo, žengdamas keliu jos namų link, 9 prieblandoje, dienai blėstant, sutemose, nakčiai temstant. 10 Žiūriu, moteris eina prie jo, išsipuošusi kaip kekšė, sukta širdimi. 11 Ji veržli ir įžūli, namie jos kojos nenustovi. 12 Tai gatvėje, tai aikštėse ir prie kiekvieno gatvės kampo ji tykoja. 13 Pačiupusi bučiuoja jį ir akiplėšišku žvilgsniu jam sako: 14 „Turėjau atnašauti bendravimo auką,[i1] šiandien įvykdžiau savo įžadus. 15 Todėl išėjau tavęs pasitikti, tavęs ieškoti ir tave suradau! 16 Išpuošiau savo guolį užvalkalais, spalvotomis egiptiečių lino lovatiesėmis; 17 iškvėpinau savo lovą mira, alaviju ir cinamonu. 18 Eime, pasinerkime į meilę iki ryto, pasimėgaukim glamonėmis. 19 Juk mano vyro nėra namie – jis išvykęs į tolimą kelionę. 20 Maišelį pinigų jis pasiėmė, namo lig pilnaties negrįš“. 21 Savo gundymais jį paveikia, savo viliojančia šneka jį įtikina. 22 Tučtuojau jis seka paskui ją, eina kaip veršis, vedamas skersti, šuoliuoja kaip elnias į spąstus, 23 kol strėlė perveria jam vidurius. Jis yra tarsi paukštis, skubantis į kilpą ir nežinantis, kad tai jam gyvastį kainuos. 24 Nūn tad, vaikai, klausykitės manęs ir dėkitės į širdį mano burnos žodžius. 25 Neleiskite savo širdžiai sukti į jos pusę, nenuklyskite į jos takus, 26 nes ji daugelį pražudė, aukų jos užtektinai. 27 Jos namai yra kelias į Šeolą, vedantis žemyn į mirties kambarius. | 
