1 Žodžiai[i1] Aguro, Jakės Masiečio sūnaus.[i2] Ištarmė mirtingo žmogaus: „Ne Dievas aš, ne Dievas esu, kad pajėgčiau. 2 Juk esu per kvailas būti žmogumi; net žmogiško supratimo man trūksta. 3 Nei aš mokiausi išminties, nei turiu Šventojo pažinimo. 4 Kas užžengė į dangų ir vėl nužengė? Kas pagavo vėją savo sauja? Kas susėmė vandenis savo drabužiu? Kas sužymėjo žemės ribas? Kuo jis vardu? Kuo vardu jo sūnus? Iš tikro tu žinai! 5 Kiekvienas Dievo žodis yra ugnimi išmėgintas! Jis yra skydas juo pasitikintiems. 6 Nieko prie jo žodžių nepridėk, kad jis tavęs nepapeiktų ir nelaikytų melagiu“. G. SKAITMENINĖS PATARLĖS 7 Dviejų dalykų iš tavęs prašau, neatsisakyk suteikti juos man dar prieš mirtį: 8 atitolink nuo manęs vylių ir melą, neduok man nei skurdo, nei turtų, 9 tik suteik man kasdienės duonos, kad, būdamas sotus, neišsiginčiau tavęs ir nesakyčiau: „Kas yra tas VIEŠPATS?“ – arba, būdamas skurde, nevogčiau ir nepaniekinčiau savo Dievo vardo. 10 Neskųsk tarno jo šeimininkui, kad tarnas tavęs nekeiktų ir tu nenukentėtum. 11 [i3]Yra tokių, kurie keikia savo tėvus ir neneša palaimos savo motinoms. 12 Yra tokių, kurie tariasi esą švarūs, tačiau savo purvų nėra apsivalę. 13 Yra tokių žmonių – kokios išpuikusios jų akys, koks valdingas jų žvilgsnis! 14 Yra tokių žmonių, kurių dantys kalavijai, kurių nasrai peiliai šalies beturčiams, žmonijos vargšams suryti. 15 [i4]Siurbėlė turi dvi dukteris: „Duok!“ ir „Duok!“ Trys niekad nėra sotūs, o ketvirtas niekad nesako: „Gana“. 16 Šeolas, bevaisės įsčios, nuolat vandens trokštanti žemė ir niekad „Gana“ nesakanti ugnis. 17 Akis, kuri tyčiojasi iš savo tėvo ir niekina savo seną motiną, bus slėnio kranklių iškapota ir erelio jauniklių sulesta. 18 [i5]Trys dalykai yra man perdėm nuostabūs, keturių iš tikrųjų negaliu suprasti: 19 kaip erelis skrenda padangėmis, kaip žaltys šliaužia statmena uola, kaip laivas plaukia plačia jūra ir kaip vaikinas randa kelią su mergina. 20 [i6]Toks yra svetimautojos elgesys: ji pavalgo, nusišluosto burną ir sako: „Nieko pikto nepadariau!“ 21 Trys dalykai sudrebina žemę, keturių ji jau nebegali pakelti: 22 vergo, kai jis tampa karaliumi, nepagydomo kvailio, kai jis yra sotus, 23 bjaurios moters, kai ji išteka, ir vergės, kai ji užima šeimininkės vietą. 24 Keturi gyviai žemėje yra maži, bet nepaprastai išmintingi: 25 skruzdės yra bejėgė tauta, bet apsirūpina maistu vasarą; 26 barsukai nėra galinga padermė, tačiau statosi sau namus uolose; 27 skėriai neturi karaliaus, bet jie leidžiasi į žygį pulkais; 28 driežą galima pagauti rankomis, tačiau jis randa kelią į karalių rūmus. 29 Trys gyvūnai yra didingi savo eisena, keturi didingi savo žingsniu: 30 liūtas, žvėrių galiūnas, niekam nenuolaidus, 31 gaidys, išdidžiai žingsniuojantis, ožys ir karalius, kai nėra kas jam priešintųsi. 32 [i7]Jeigu buvai toks kvailas, kad įžūliai elgeisi, ar esi buvęs pinklių spendėjas, stabtelk ir pagalvok! 33 Juk kaip grietinę mušant susisuka sviestas ir kaip duodant į nosį išsilieja kraujas, taip žadinant pyktį kyla vaidas. | 
