Karalius paskiria Nehemiją valdytoju

¹ Atsitiko, kad Nisano mėnesį dvidešimtaisiais karaliaus Artakserkso metais, kai buvo patiekiamas jam vynas, atnešiau vyno ir padaviau karaliui. Jo akivaizdoje niekad nebuvau buvęs taip blogai nusiteikęs. ² Karalius tad man tarė: „Kodėl tu atrodai taip prislėgtas? Juk nesergi! Tai gali būti tik širdgėla“. Nors ir buvau apimtas didelės baimės, ³ bet karaliui atsakiau: „Tegyvuoja karalius amžinai! Kodėl neturėtų mano veidas būti liūdnas, kai tas miestas – vieta mano protėvių kapų – guli sugriautas ir jo vartai ugnies sunaikinti?“ ⁴ Tuomet karalius mane paklausė: „Ko gi tad tu prašai?“ Aš pasimeldžiau Dangaus Dievui. ⁵ Tada tariau karaliui: „Jei tai atrodytų gera karaliui ir jeigu tavo tarnas randa malonę tavo akivaizdoje, prašyčiau pasiųsti mane į Judą – į miestą mano protėvių kapų, kad galėčiau jį atstatyti“. ⁶ Karalienei sėdint šalia jo, karalius man tarė: „Kaip ilgai užtruksi kelionėje ir kada sugrįši?“ Taigi karaliui buvo malonu mane pasiųsti, ir aš nurodžiau jam laiką. ⁷ Tada aš kreipiausi į karalių: „Jei karaliui atrodytų gera, tebūna man duota laiškai Anapus Upės srities valdytojams, nurodant jiems, kad suteiktų man saugią kelionę, kol nuvyksiu į Judą, ⁸ ir laiškas Asafui, karaliaus miškininkui, nurodant jam, kad man duotų medžio Šventyklos sarginės vartų sijoms padaryti, miesto sienai ir namams, kuriuose teks apsigyventi. Karalius suteikė man, ko prašiau, nes geroji mano Dievo ranka buvo su manimi.

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>