1 Deja žadantiems daryti nedorus darbus ir sumanantiems pikta savo guoliuose! Rytui prašvitus, jau jie tai vykdo, nes jėga jų rankose. 2 [i1]Jie užsigeidžia dirvų ir pasigrobia, užsimano namų ir atima; išguja savininką iš jo namų ir žmones iš jų paveldo. 3 Todėl taip kalbėjo VIEŠPATS: „Tikėk manimi, siųsiu nelaimę šiai giminei, – iš jos negalėsite ištraukti savo kaklų. Eidami galvos išdidžiai nekelkite, nes tai bus blogas metas“. 4 Tą dieną bus tau skiriama patyčių daina, aimanuojama karti rauda ir bus sakoma: „Esame visiškai nuniokoti! VIEŠPATS perduoda kitiems mano tautos paveldą, – jis atima jį iš manęs! Užgrobikams mūsų laukus išdalija“. 5 Todėl nebus tau kas mestų burtu[i2]virvę VIEŠPATIES bendrijoje. 6 [i3]„Liaukitės pranašavę, – jie taip skelbia, – tokių dalykų neturite pranašauti! Gėda mūsų neužklups“. 7 Ar turėtų taip būti sakoma, o Izraelio namai? Ar VIEŠPATIES kantrybė išseko? Ar tai jo darbai? Ar mano žodžiai nepadeda tam, kas elgiasi teisingai? 8 Bet jūs pakilote kaip mano tautos priešas, – nuvelkate skraistę nuo taikiųjų, patikliai einančių pro šalį, be jokios minties apie karą. 9 Mano tautos moteris išvarote iš jų jaukių namų, iš jų vaikų atimate mano jiems amžinai duotą garbę.[i4] 10 Kelkitės ir eikite, nes ši vieta ne poilsiui. Kadangi ji buvo užteršta,[i5] ją ištiks sunaikinimas – nuožmus sunaikinimas. 11 Jei kas nors vaikštinėtų, pūsdamas miglą į akis bei skelbdamas melagystes, ir sakytų: „Pranašausiu jums apie vyną ir svaigų gėrimą“, – tokiu pranašu džiaugtųsi ši tauta. 12 [i6]Tikrai surinksiu tave visą, Jokūbai, tikrai subursiu Izraelio likutį. Suvarysiu juos į krūvą lyg avis į avidę, lyg kaimenę į ganyklą. Ji skardės žmonių klegesiu. 13 Tas, kuris pralaužia spragą, eis jų priekyje. Jie prasilauš ir išeis pro vartus. Jų karalius žygiuos pirmutinis, – VIEŠPATS jų priešakyje. | 
