| Lk 17 | Papiktinimai 1 Jėzus kalbėjo savo mokiniams: „Papiktinimai neišvengiami, bet vargas žmogui, per kurį jie ateina. 2 Jam būtų geriau, jei ant kaklo būtų užmauta girnapusė[i1] ir jis būtų įmestas jūron, negu papiktintų bent vieną iš šitų mažutėlių. 3 Taigi sergėkitės!“ Broliškas atlaidumas „Jei tavo brolis nusikalsta, pabark jį ir, jeigu jis gailisi, atleisk jam.4 Jei jis septynis kartus per dieną tau nusižengtų ir septyniskart kreiptųsi į tave, sakydamas 'Gailiuosi', – atleisk jam“. Tikėjimo veiksmingumas 5 Apaštalai prašė: „Sustiprink mūsų tikėjimą“. 6 O Viešpats atsakė: „Jei turėtumėte tikėjimą kaip garstyčios grūdelį ir įsakytumėte šitam šilkmedžiui: 'Išsirauk ir pasisodink jūroje', – tai jis paklausytų jūsų“. Kuklus pareigingumas 7 „Kas iš jūsų, turėdamas samdinį artoją ar piemenį, jam grįžus iš lauko sako: 'Tuojau sėsk prie stalo'? 8 Argi nesako: 'Prirenk man vakarienę. Susijuosk[i2] ir patarnauk, kolei aš valgysiu ir gersiu, o paskui tu pavalgysi ir atsigersi...'? 9 Argi samdiniui dėkojama, kad jis atliko, kas jam liepta? 10 Taip ir jūs, atlikę visa, kas buvo pavesta, sakykite: 'Esame nenaudingi tarnai. Padarėme, ką turėjome padaryti'“. Dešimt raupsuotųjų 11 Keliaujant į Jeruzalę, teko Jėzui eiti tarp Samarijos ir Galilėjos.[i3] 12 Įeinantį į vieną kaimą, jį pasitiko dešimt raupsuotų vyrų.[i4] Jie sustojo atstu 13 ir garsiai šaukė: „Jėzau, Mokytojau, pasigailėk mūsų!“ 14 Pažvelgęs į juos, Jėzus pasakė: „Eikite, pasirodykite kunigams!“ Ir beeidami jie pasveiko. 15 Vienas iš jų, pamatęs, kad išgijo, sugrįžo atgal, balsu šlovindamas Dievą. 16 Jis dėkodamas parpuolė Jėzui po kojų. Tai buvo samarietis. 17 Jėzus paklausė: „Argi ne dešimtis pasveiko? Kur dar devyni? 18 Niekas nepanorėjo sugrįžti ir atiduoti Dievui garbę, kaip tik šitas svetimtautis!“ 19 Ir tarė jam: „Kelkis, eik! Tavo tikėjimas išgelbėjo tave“. Neregimas Dievo karalystės atėjimas 20 Fariziejų paklaustas, kada ateis Dievo karalystė, Jėzus paaiškino: „Dievo karalystė ateina nepastebimai. 21 Ir niekas nepasakys: 'Štai ji čia arba ten!' Nes Dievo karalystė jau yra tarp jūsų“. Žmogaus Sūnaus diena 22 Jis tarė mokiniams: „Ateis dienos, kai jūs geisite išvysti bent vieną vienintelę Žmogaus Sūnaus dieną,[i5] ir nepamatysite. 23 Jums sakys: 'Štai jis čia! Štai ten!' – Neikite ir nebėkite paskui juos! 24 Kaip tvykstelėjęs žaibas nušviečia viską nuo vieno dangaus pakraščio iki kito, taip savo dieną pasirodys ir Žmogaus Sūnus. 25 Bet pirmiau jam reikės daug iškentėti ir būti šios kartos atmestam. 26 Kaip yra buvę Nojaus laikais, taip bus ir Žmogaus Sūnaus dienomis. 27 Žmonės valgė, gėrė, vedė, tekėjo, kol atėjo diena, kai Nojus įlipo į laivą. Tuomet ištiko tvanas ir visus sunaikino. 28 Ar ne taip dėjosi ir Loto laikais? Žmonės valgė ir gėrė, pirko ir pardavinėjo, sodino ir statėsi. 29 O tą dieną, kada Lotas paliko Sodomą, iš dangaus ėmė kristi ugnis su siera ir visus sunaikino. 30 Šitaip bus ir tą dieną, kai apsireikš Žmogaus Sūnus. 31 Kas tą dieną bus ant stogo, o jo daiktai viduj, tenelipa žemyn jų pasiimti, o kas laukuose, tenegrįžta namo. 32 Prisiminkite Loto žmoną! 33 Kas stengsis išsaugoti savo gyvybę, tas ją pražudys, o kas ją pražudys, tas ją atgaivins. 34 Sakau jums: tą naktį dviese miegos vienoje lovoje, ir vienas bus paimtas,[i6] o kitas paliktas. 35 Dvi mals drauge, ir viena bus paimta, o kita palikta“. 37 (36)[i7] Tada jie atsiliepė: „O kurgi, Viešpatie?“ Jis atsakė: „Kur bus lavonų, ten sulėks ir maitvanagiai“.[i8] |
