Zacharijo giesmė 67 Kūdikio tėvas Zacharijas tapo kupinas Šventosios Dvasios ir ėmė pranašauti: 68 [i10]„Šlovė Viešpačiui, Izraelio Dievui, kad aplankė savo tautą ir atnešė jai išvadavimą. 69 Jis pažadino gelbėtoją mums galingą savo tarno Dovydo namuose, 70 kaip nuo senų senovės buvo skelbęs savo šventųjų pranašų lūpomis, 71 jog mus išgelbės nuo priešų ir iš rankos tų, kurie mūsų nekenčia. 72 Tuo jis rodo mūsų protėviams gailestingumą ir atsimena savo šventąją sandorą – 73 priesaiką, duotą mūsų tėvui Abraomui, jog leis mums, 74 išvaduotiems iš priešų rankos, be baimės jam tarnauti 75 per visą gyvenimą šventumu ir teisumu jo akyse. – 76 O tu, vaikeli, būsi vadinamas Aukščiausiojo pranašu, nes tu eisi pirma Viešpaties jam kelio nutiesti; 77 tu mokysi jo žmones pažinti išganymą iš nuodėmių atleidimo. 78 Dėl širdingiausio mūsų Dievo gailestingumo mus aplankė šviesa iš aukštybių, 79 kad apšviestų tūnančius tamsoje ir mirties ūksmėje, kad mūsų žingsnius pakreiptų į ramybės kelią“. | 
