Prologas 1 Daugelis jau yra mėginę išdėstyti raštu pasakojimą apie buvusius pas mus įvykius, 2 kaip mums perdavė nuo pradžios savo akimis mačiusieji ir buvusieji žodžio tarnai.[i1] 3 Taip pat ir aš, rūpestingai viską nuo pradžios ištyręs, nusprendžiau surašyti tau, garbingasis Teofiliau, sutvarkytą pasakojimą, 4 kad įsitikintum tikrumu mokslo, kurio esi išmokytas. JONO KRIKŠTYTOJO IR JĖZAUS GIMIMAS, JŲ JAUNYSTĖ Apreiškimas Zacharijui 5 [i2]Judėjos karaliaus Erodo dienomis gyveno kunigas, vardu Zacharijas, iš Abijo skyriaus. Jis turėjo žmoną, vardu Elzbieta, iš Aarono vaikaičių. 6 Abu jie buvo teisūs Dievo akyse ir nepriekaištingai vykdė visus Viešpaties įsakymus bei nuostatus. 7 Juodu neturėjo vaikų, nes Elzbieta buvo nevaisinga ir abu sulaukę senyvo amžiaus. 8 Kartą Zacharijas ėjo pagal skyriaus eilę Dievo tarnystės pareigas, ir, pagal kunigų paprotį, 9 burtu teko jam įžengti į Viešpaties šventovės vidų ir aukoti smilkalus. 10 Smilkymo valandą lauke meldėsi visa tauta. 11 Tuomet jam pasirodė Viešpaties angelas, stovintis smilkalų aukuro dešinėje. 12 Pamatęs jį, Zacharijas sumišo, ir išgąstis pagavo jį. 13 Bet angelas jam tarė: „Nebijok, Zacharijau, tavo prašymas išklausytas. Tavo žmona Elzbieta pagimdys tau sūnų, o tu jį praminsi Jonu. 14 Tau bus džiaugsmas ir paguoda, ir daugelis džiaugsis jo gimimu, 15 nes jis bus didis Viešpaties akyse. Jis negers vyno ir jokių svaigalų. Iš pat motinos įsčių jis bus kupinas Šventosios Dvasios 16 ir daugybę Izraelio sūnų atvers į Viešpatį, jų Dievą. 17 Su Elijo dvasia ir galybe jis žengs pirma Viešpaties, kreipdamas tėvų širdis į vaikus ir įkvėpdamas neklusniems teisiųjų nusiteikimą, kad prirengtų Viešpačiui tobulą tautą“. 18 Tada Zacharijas tarė angelui: „Kaip aš tai patirsiu? Aš gi jau senis, ir mano žmona nebejauna“. 19 Angelas jam atsakė: „Aš esu Gabrielius, stovintis Dievo akivaizdoje. Esu atsiųstas kalbėti su tavimi ir pranešti tau šią linksmą žinią. 20 Štai tu tapsi nebylys ir negalėsi kalbėti iki tos dienos, kurią tai įvyks, nes nepatikėjai mano žodžiais, kurie išsipildys savo metu“. 21 Tuo tarpu žmonės laukė Zacharijo ir stebėjosi, kad jis taip ilgai užtrunka šventykloje. 22 Išėjęs jis negalėjo prakalbėti, ir jie suprato, kad jis turėjęs šventykloje regėjimą. Jis aiškinosi jiems ženklais ir pasiliko nebylys. 23 Tarnystės dienoms pasibaigus, jis sugrįžo namo. 24 Praslinkus kiek laiko, jo žmona Elzbieta tapo nėščia ir penkis mėnesius slėpėsi, sakydama: 25 „Tai Viešpats man davė; jis dabar teikėsi atimti mano pažeminimą žmonių akyse“.[i3] Apreiškimas Marijai 26 Šeštame mėnesyje angelas Gabrielius buvo Dievo pasiųstas į Galilėjos miestą, kuris vadinasi Nazaretas, 27 pas mergelę, sužadėtą su vyru, vardu Juozapas, iš Dovydo namų; o mergelės vardas buvo Marija. 28 Atėjęs pas ją, angelas tarė: „Sveika, malonėmis apdovanotoji! Viešpats su tavimi!“[i4] 29 Išgirdusi šiuos žodžius, ji sumišo ir galvojo sau, ką reiškia toks sveikinimas. 30 O angelas jai tarė: „Nebijok, Marija, tu radai malonę pas Dievą! 31 Štai tu pradėsi įsčiose ir pagimdysi sūnų, kurį pavadinsi Jėzumi. 32 Jisai bus didis ir vadinsis Aukščiausiojo Sūnus. Viešpats Dievas duos jam jo tėvo Dovydo sostą; 33 jis viešpataus Jokūbo namuose per amžius, ir jo viešpatavimui nebus galo“. 34 Marija paklausė angelą: „Kaip tai įvyks, jeigu aš nepažįstu vyro?“[i5] 35 Angelas jai atsakė: „Šventoji Dvasia nužengs ant tavęs, ir Aukščiausiojo galybė pridengs tave savo šešėliu; todėl ir tavo kūdikis bus šventas ir vadinamas Dievo Sūnumi. 36 Antai tavoji giminaitė Elzbieta pradėjo sūnų senatvėje, ir šis mėnuo yra šeštas tai, kuri buvo laikoma nevaisinga, 37 nes Dievui nėra negalimų dalykų“. 38 Tada Marija atsakė: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei“. Ir angelas pasitraukė. Marijos apsilankymas pas Elzbietą 39 Tomis dienomis Marija susiruošusi skubiai iškeliavo į Judėjos kalnyno miestą.[i6] 40 Ji nuėjo į Zacharijo namus ir pasveikino Elzbietą. 41 Vos tik Elzbieta išgirdo Marijos sveikinimą, jos įsčiose šoktelėjo kūdikis, o pati Elzbieta pasidarė kupina Šventosios Dvasios. 42 Ji balsiai sušuko: „Tu labiausiai palaiminta iš visų moterų ir palaimintas tavo įsčių vaisius! 43 Iš kur man ta garbė, kad mano Viešpaties motina aplanko mane?! 44 Štai vos tik tavo pasveikinimo garsas pasiekė mano ausis, šoktelėjo iš džiaugsmo kūdikis mano įsčiose. 45 Laiminga įtikėjusi, jog išsipildys, kas Viešpaties jai pasakyta“. Marijos giesmė 46 O Marija prabilo: 47 [i7]„Mano siela šlovina Viešpatį, mano dvasia džiaugiasi Dievu, savo Gelbėtoju, 48 nes jis pažvelgė į nuolankią savo tarnaitę. Štai nuo dabar palaiminta mane vadins visos kartos, 49 nes didžių dalykų padarė man Viešpats, ir šventas yra jo vardas! 50 Jis maloningas iš kartos į kartą tiems, kurie jo klauso. 51 Jis parodo savo rankos galybę ir išsklaido išdidžios širdies žmones. 52 Jis numeta galiūnus nuo sostų ir išaukština mažuosius. 53 Alkstančius gėrybėmis apdovanoja, turtuolius tuščiomis paleidžia. 54 Jis ištiesė pagalbos ranką savo tarnui Izraeliui, kad minėtų jo gailestingumą,[i8] 55 kaip buvo žadėjęs mūsų protėviams – Abraomui ir jo palikuonims per amžius“. 56 Marija prabuvo pas Elzbietą apie tris mėnesius, o paskui sugrįžo į savo namus. Jono Krikštytojo gimimas ir vardo jam suteikimas 57 Elzbietai atėjo metas gimdyti, ir ji susilaukė sūnaus. 58 Jos kaimynai ir giminės, išgirdę, kokią didžią malonę suteikė jai Viešpats, džiaugėsi kartu su ja. 59 Aštuntą dieną jie[i9] susirinko berniuko apipjaustyti ir norėjo jį pavadinti tėvo vardu – Zachariju. 60 Motina pasipriešino: „O, ne! Jis vadinsis Jonas“. 61 Kiti jai sakė: „Bet niekas tavo giminėje neturi šito vardo“. 62 Jie ženklais paklausė tėvą, kaip jis norėtų pavadinti kūdikį. 63 Šis, pareikalavęs rašomosios lentelės, užrašė: „Jo vardas – Jonas“. Visi stebėjosi. 64 Tuoj pat atsivėrė jo lūpos, atsirišo liežuvis, ir jis ėmė kalbėti šlovindamas Dievą. 65 Visus kaimynus apėmė baimė, ir po visą Judėjos kalnyną sklido kalbos apie šiuos įvykius. 66 Visi girdėjusieji dėjosi tai į širdį ir klausinėjo: „Kaip manai, kas bus iš to vaiko?“ Jį tikrai globojo Viešpaties ranka. Zacharijo giesmė 67 Kūdikio tėvas Zacharijas tapo kupinas Šventosios Dvasios ir ėmė pranašauti: 68 [i10]„Šlovė Viešpačiui, Izraelio Dievui, kad aplankė savo tautą ir atnešė jai išvadavimą. 69 Jis pažadino gelbėtoją mums galingą savo tarno Dovydo namuose, 70 kaip nuo senų senovės buvo skelbęs savo šventųjų pranašų lūpomis, 71 jog mus išgelbės nuo priešų ir iš rankos tų, kurie mūsų nekenčia. 72 Tuo jis rodo mūsų protėviams gailestingumą ir atsimena savo šventąją sandorą – 73 priesaiką, duotą mūsų tėvui Abraomui, jog leis mums, 74 išvaduotiems iš priešų rankos, be baimės jam tarnauti 75 per visą gyvenimą šventumu ir teisumu jo akyse. – 76 O tu, vaikeli, būsi vadinamas Aukščiausiojo pranašu, nes tu eisi pirma Viešpaties jam kelio nutiesti; 77 tu mokysi jo žmones pažinti išganymą iš nuodėmių atleidimo. 78 Dėl širdingiausio mūsų Dievo gailestingumo mus aplankė šviesa iš aukštybių, 79 kad apšviestų tūnančius tamsoje ir mirties ūksmėje, kad mūsų žingsnius pakreiptų į ramybės kelią“. Jono jaunystė 80 O kūdikis augo ir jo dvasia tvirtėjo. Jis gyveno dykumoje iki pat savo viešo pasirodymo Izraeliui dienos. | 
