| Kun 7 | Atlyginimo atnašos už kaltę 1 „Tokios yra apeigos atnašos už kaltę: ji yra ypač šventa. 2 Atnaša už kaltę bus papjauta toje vietoje, kur pjaunama deginamosios aukos atnaša. Jos kraujas bus išlietas ant aukuro šonų. 3 Visi jos taukai turi būti atnašauti: riebioji uodega, vidurius dengianti riebioji plėvė, 4 abudu inkstai su jų taukais prie paslėpsnių ir kepenų lezgis, kuris turi būti išimtas drauge su inkstais. 5 Kunigas pavers juos ant aukuro dūmais kaip ugnies atnašą VIEŠPAČIUI. Tai yra atnaša už kaltę. 6 Ją valgys tik vyriškiai iš kunigų giminės. Bus valgoma šventoje vietoje, nes atnaša yra ypač šventa. 7 Atnaša už kaltę yra panaši į atnašą už nuodėmę. Tie patys nurodymai galioja abiem: ji turi priklausyti kunigui, kuris atlieka su ja permaldavimą. 8 Panašiai kunigas, kuris atnašauja už ką nors deginamąją auką, sau pasiims kailį deginamosios aukos, kurią jis atnašavo. 9 Be to, bet kokia javų atnaša, kepta krosnyje, ir bet kokia, paruošta puode ar keptuvėje, priklausys ją atnašaujančiam kunigui. 10 Tuo tarpu bet kokia kita javų atnaša, įmaišyta su aliejumi ar sausa, priklausys lygiai visiems Aarono sūnums“. Bendravimo atnašos 11 „Tokios yra apeigos bendravimo aukos, kuri atnašaujama VIEŠPAČIUI. 12 Jei kas ją aukoja dėkodamas, tai drauge su padėkos auka turės atnašauti ir neraugintų, su aliejumi įmaišytų papločių, neraugintų, aliejumi apteptų bandelių bei aliejuje išminkytų rinktinių miltų papločių. 13 Šias atnašas, pridėjęs raugintos duonos[i1] papločių, jis turės atnašauti su savo padėkai skirta bendravimo auka. 14 Iš jų jis turės atnašauti po vieną paplotį kaip savo auką VIEŠPAČIUI. Tai priklausys kunigui, išliejančiam bendravimo atnašos kraują. 15 O jo bendravimo aukos, skirtos dėkojimui, mėsa turės būti valgoma tą pačią dieną, kai ji aukojama. Nieko iš jos neturi būti palikta lig ryto. 16 O jei auka, kurią jis atnašauja, yra įžado ar savanoriška auka, nors ji turi būti valgoma tą dieną, kai ji aukojama, tačiau jos liekanos gali būti valgomos ir rytojaus dieną. 17 Betgi trečią dieną aukos mėsos liekanos turės būti sudegintos. 18 Todėl jei būtų valgomos trečią dieną bendravimo aukos mėsos liekanos, auka nebus maloni nei Dievui, nei bus įskaityta tam, kuris ją aukojo. Tokia mėsa turi būti laikoma atmatomis, ir kas ją valgys, užsitrauks kaltę. 19 Mėsa, palietusi ką nors nešvaraus, nebus valgoma; ji turi būti sudeginta ugnyje. O kitą mėsą gali valgyti tik tas, kas yra švarus. 20 Betgi kas, būdamas nešvarus, valgytų mėsos iš VIEŠPAČIUI skirtos bendravimo aukos, bus pašalintas iš savo giminės. 21 Jei žmogus paliestų bet kokį nešvarų dalyką – žmogišką nešvarumą ar nešvarų gyvulį, ar bet kokį nešvarų bjaurų kūrinį – ir valgytų mėsos iš VIEŠPAČIUI skirtos bendravimo aukos, jis bus pašalintas iš savo giminės“. Nurodymai apie taukus ir kraują 22 VIEŠPATS kalbėjo Mozei, tardamas: 23 „Kalbėk izraeliečiams ir sakyk: nevalgysite jokių taukų,[i2] nei jaučio, nei avies, nei ožkos. 24 Nors taukai gyvulio, nudvėsusio ar žvėrių sudraskyto, ir gali būti kam nors panaudoti, bet jūs patys jų nevalgysite. 25 Jei kas nors valgytų taukų gyvulio, iš kurio gali būti atnašauta ugnimi VIEŠPAČIUI skirta auka, tas asmuo bus pašalintas iš savo giminės. 26 Nevalgysite jokio kraujo, – ar tai būtų paukščio, ar tai būtų gyvulio kraujas, – niekur savo gyvenvietėse. 27 Kas valgytų bet kokį kraują, bus pašalintas iš savo giminės“. 28 VIEŠPATS kalbėjo Mozei, tardamas: 29 „Kalbėk izraeliečiams ir sakyk: atnašą, skirtą VIEŠPAČIUI iš bendravimo aukos, turės atnešti VIEŠPAČIUI žmogus, kuris atnašauja bendravimo auką. 30 Savo rankomis jis atneš VIEŠPAČIUI skirtą ugnies atnašą. Jis pats atneš taukus su krūtine, kad krūtinė būtų pakylėta kaip pakylėjimo atnaša[i3] VIEŠPATIES akivaizdoje. 31 Kunigas taukus pavers dūmais ant aukuro, o krūtinė bus Aarono ir jo sūnų dalis. 32 Ir dešiniąją šlaunį nuo savo bendravimo aukų atiduosite kunigui kaip dovaną. 33 Tas, kuris iš Aarono sūnų atnašauja bendravimo aukos kraują ir taukus, gaus dešiniąją šlaunį kaip savo dalį. 34 Nes aš paėmiau pakylėjimo atnašos krūtinę ir dovanos atnašos petį iš izraeliečių – iš jų bendravimo aukų – ir atidaviau juos kunigui Aaronui ir jo sūnums kaip amžiną izraeliečių duoklę. 35 Tai bus kunigiškoji[i4] dalis iš VIEŠPAČIUI skirtų ugnies atnašų, duota Aaronui ir jo sūnums, kai jie buvo įvesti tarnauti VIEŠPAČIUI kaip kunigai. 36 Kad ji būtų jiems duodama kaip amžina izraeliečių duoklė per visas jų kartas, VIEŠPATS įsakė tą dieną, kai jis patepė juos kunigais“. 37 Tokios yra apeigos deginamosios aukos, javų atnašos, atnašos už nuodėmę, atnašos už kaltę, pašventinimo atnašos ir bendravimo aukos, kurias VIEŠPATS paskelbė Mozei ant Sinajaus kalno, kai įsakė izraeliečiams nešti savo atnašas VIEŠPAČIUI Sinajaus dykumoje. |
