Kunigystė ir auka. Kasdienė deginamoji auka

¹ VIEŠPATS kalbėjo Mozei, tardamas: ² „Duok Aaronui ir jo sūnums nurodymus. Tokios yra deginamosios aukos apeigos:^[i1] pati deginamoji auka turi pasilikti ant aukuro žaizdro visą naktį lig ryto, o ant aukuro turi būti kurstoma ugnis. ³ Kunigas, užsimovęs apatines kelnaites iš drobės, apsivilks savo drobiniu apdaru, susems pelenus, kuriais ugnis pavertė ant aukuro deginamąją auką, ir supils juos šalia aukuro. ⁴ Tada nusivilks savo apdarą ir, apsivilkęs kitais drabužiais, išneš pelenus už stovyklos į švarią vietą. ⁵ Ugnis ant aukuro turi būti nuolat kurstoma; ji neturi užgesti. Kas rytą kunigas uždės ant jos malkų, išdėlios ant jos deginamąją auką ir pavers dūmais bendravimo atnašų taukus. ⁶ Ugnis ant aukuro turi būti nuolat kurstoma; ji neturi užgesti.

Kasdienė javų atnaša

⁷ Tokios yra javų atnašos apeigos: Aarono sūnūs atnašaus ją VIEŠPATIES akivaizdoje priešais aukurą. ⁸ Vienas jų paims iš jos saują geriausių miltų bei aliejų iš javų atnašos drauge su visais ant atnašos esančiais smilkalais ir pavers jos priminimo dalį dūmais ant aukuro kaip malonų kvapą VIEŠPAČIUI. ⁹ O kas iš jos lieka, suvalgys Aaronas ir jo sūnūs. Ji turi būti valgoma kaip nerauginti papločiai šventoje vietoje: ją turi valgyti Susitikimo palapinės kieme. ¹⁰ Ji neturi būti kepama su raugu. Aš daviau ją kaip jų dalį iš savo ugnies atnašų. Ji yra ypač šventa kaip ir atnaša už nuodėmę ar atnaša už kaltę. ¹¹ Tik vyriškieji Aarono palikuonys ją valgys kaip savo teisėtą dalį iš VIEŠPATIES atnašų ugnimi, per visas kartas. Visa, kas tik jas paliestų, taps pašvęsta“.

^12 [i2]VIEŠPATS kalbėjo Mozei, tardamas: ¹³ „Tokia yra atnaša, kurią Aaronas ir jo sūnūs turi atnašauti VIEŠPAČIUI savo patepimo dieną: dešimtadalį efos geriausių miltų kaip nuolatinę javų atnašą, pusę rytą ir pusę vakare. ¹⁴ Ji bus paruošta keptuvėje su aliejumi. Atneši ją gerai aliejuje išmirkytą, – keptas javų atnašos riekes, – ir atnašausi ją kaip malonų kvapą VIEŠPAČIUI. ¹⁵ Taip ją paruoš ir kunigas, pateptas iš Aarono sūnų būti jo įpėdiniu. Tai yra amžinas įstatas: atnaša priklauso VIEŠPAČIUI, ji visa turi būti paversta dūmais. ¹⁶ Kiekviena kunigo javų atnaša turi būti visa sudeginta: ji neturi būti valgoma“.

Atnašos už nuodėmę

¹⁷ VIEŠPATS kalbėjo Mozei, tardamas: ¹⁸ „Taip kalbėk Aaronui ir jo sūnums. Tokios yra apeigos atnašos už nuodėmę. Atnaša už nuodėmę bus papjauta VIEŠPATIES akivaizdoje toje vietoje, kur yra pjaunama atnaša deginamajai aukai. ¹⁹ Tas kunigas, kuris atnašauja ją kaip atnašą už nuodėmę, turi ją valgyti. Ji bus valgoma šventoje vietoje, Susitikimo palapinės kieme. ²⁰ Visa, kas tik paliestų jos mėsą, taps pašvęsta, o jeigu ant drabužių užtikštų jos kraujo, aptaškytąją dalį turi išplauti šventoje vietoje. ²¹ Molinis indas, kuriame ji buvo virta, turi būti sudaužytas, o jeigu ji virta variniame inde, jis turi būti iššveistas ir vandeniu išskalautas. ²² Ją valgys tik vyriškiai iš kunigų giminės, nes ji yra ypač šventa. ²³ Bet atnašos už nuodėmę mėsa, kurios kraujo buvo įnešta į Susitikimo palapinę permaldavimui šventoje vietoje, nebus valgoma. Ji turi būti sudeginta ugnimi“.

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>