1 Atsimink[i1] Kūrėją savo jaunystės dienomis, dar skausmo dienoms neatėjus ir tavęs dar nepasiekus metams, apie kuriuos sakysi: „Man jie nemalonūs!“ 2 Pirm negu užtemsta saulė – šviesa, mėnulis, žvaigždės – ir debesys, lietų nešdami, sugrįžta.[i2] 3 Tai dienai atėjus, namų sargai drebės ir galiūnai sukniubs, malėjos, viena po kitos, ims dykinėti, o žvelgiantys pro langą matys tamsą. 4 Kai durys į gatvę bus uždaromos ir girnų užesys prislopęs. Kai paukščių giesmė vis silpnėja, skambūs garsai aptyla. 5 [i3]Bijomasi aukštumų ir pavojų kelyje. Kai migdolas pražysta, o žiogas vos bepasivelka ir kapario uoga tampa bejėgė. Kadangi žmogus eina į savo amžinuosius namus, raudotojai būriuojasi gatvėje laukdami, 6 [i4]kol bus nutrauktas sidabrinis siūlas ir sudaužytas aukso dubuo; ąsotis sukultas prie šaltinio ir vandens ratas sulaužytas prie talpyklos. 7 Dulkės sugrįš į žemę, kaip jos kadaise buvo, o gyvybės alsavimas sugrįš pas Dievą, kursai jį davė. 8 Rūkų rūkas! – sako Koheletas. Visa yra rūkas! |