1 Atsimink[i1] Kūrėją savo jaunystės dienomis, dar skausmo dienoms neatėjus ir tavęs dar nepasiekus metams, apie kuriuos sakysi: „Man jie nemalonūs!“ 2 Pirm negu užtemsta saulė – šviesa, mėnulis, žvaigždės – ir debesys, lietų nešdami, sugrįžta.[i2] 3 Tai dienai atėjus, namų sargai drebės ir galiūnai sukniubs, malėjos, viena po kitos, ims dykinėti, o žvelgiantys pro langą matys tamsą. 4 Kai durys į gatvę bus uždaromos ir girnų užesys prislopęs. Kai paukščių giesmė vis silpnėja, skambūs garsai aptyla. 5 [i3]Bijomasi aukštumų ir pavojų kelyje. Kai migdolas pražysta, o žiogas vos bepasivelka ir kapario uoga tampa bejėgė. Kadangi žmogus eina į savo amžinuosius namus, raudotojai būriuojasi gatvėje laukdami, 6 [i4]kol bus nutrauktas sidabrinis siūlas ir sudaužytas aukso dubuo; ąsotis sukultas prie šaltinio ir vandens ratas sulaužytas prie talpyklos. 7 Dulkės sugrįš į žemę, kaip jos kadaise buvo, o gyvybės alsavimas sugrįš pas Dievą, kursai jį davė. 8 Rūkų rūkas! – sako Koheletas. Visa yra rūkas! D. EPILOGAS: REDAKTORIAUS PASTABOS 9 Koheletas buvo išmintingas žmogus. Be to, jis ir žmones mokė to, ko pats buvo išmokęs sverdamas bei tyrinėdamas, ir sudarė daug patarlių. 10 Koheletas stengėsi rasti tinkamų posakių ir teisingus aiškiai užrašė. 11 Išminčių posakiai yra tarsi akstinai,[i5] tarsi giliai įkaltos į akstinus vinys. Jie buvo duoti vieno mokytojo. 12 O kas daugiau virš to, mano vaike, būk įspėtas! Knygos dauginamos be galo, daug mokslo nuvargina kūną. 13 Visa tai išklausius, toks yra paskutinis žodis: bijok Dievo[i6] ir laikykis jo įsakymų, nes tai saisto visą žmoniją. 14 Juk Dievas pašauks atsakyti už kiekvieną darbą, net slaptą – ir gerą, ir blogą. | 
