| Jon 1 | 1 Kartą VIEŠPATIES žodis atėjo Amitajo sūnui Jonai:[i1] 2 „Keliauk tuojau pat į Ninevę, tą didį miestą, ir pašauk jį į teismą, nes jų nedorumas pasiekė mane“. 3 Bet Jona leidosi bėgti nuo VIEŠPATIES Artumo į Taršišą.[i2] Jis nusileido į Jafą, susirado į Taršišą plaukiantį laivą, užsimokėjo už kelionę ir įsėdo, norėdamas keliauti drauge su jais į Taršišą, toli nuo VIEŠPATIES Artumo. 4 Bet VIEŠPATS užleido šėlstantį vėją, jūroje kilo baisi audra, ir laivui grėsė pavojus sudužti. 5 Išgąstis apėmė jūreivius, kiekvienas šaukėsi savo dievo. Norėdami palengvinti laivą, jie išmetė jūron laive buvusį krovinį. Tuo tarpu Jona, nulipęs į laivo triumą, gulėjo kietai įmigęs. 6 Kapitonas atėjo pas jį ir jam tarė: „Kas gi tau, miegaliau? Kelkis, šaukis savo Dievo! Gal tas Dievas pagalvos apie mus ir mes nežūsime“. 7 Jūreiviai sakė vienas kitam: „Meskime burtus, kad sužinotume, kas kaltas dėl šios mus užklupusios nelaimės“. Jie metė burtus, burtas lėmė Joną. 8 Tuomet jie tarė jam: „Pasakyk mums, kodėl mus užklupo ši nelaimė? Kuo tu vertiesi? Iš kur tu? Iš kokio krašto esi ir kokiai tautai priklausai?“ – 9 „Esu hebrajus, – jis atsakė, – garbinu VIEŠPATĮ, dangaus Dievą, kuris padarė jūrą ir sausumą“. 10 Tuomet jūreiviai dar labiau išsigando ir jam sakė: „Kaip tu išdrįsai tai padaryti!“ Mat jūreiviai žinojo, kad jis bėga nuo VIEŠPATIES Artumo, – apie tai jis buvo jiems pasisakęs. 11 Tada jie klausė jį: „Ką mes turime su tavimi daryti, kad jūra nurimtų?“ Tuo tarpu jūroje vis labiau šėlo audra. 12 Jiems jis atsakė: „Imkite mane ir meskite į jūrą, kad jūra jums nurimtų. Žinau, kad per mane jus ši baisi audra užklupo“. 13 Nepaisydami to, jūreiviai yrėsi iš visų jėgų, stengdamiesi prisiartinti prie sausumos, bet nepajėgė, nes jūra vis labiau ir labiau šėlo. 14 Todėl jie šaukėsi VIEŠPATIES: „VIEŠPATIE, maldaujame, prašom neleisti mums žūti dėl šio vyro gyvybės! Nelaikyk mūsų kaltais už nekalto kraujo išliejimą,[i3] nes kaip tu, VIEŠPATIE, norėjai, taip ir padarei“. 15 Tuomet jie paėmė Joną, įmetė jį į jūrą, ir jūra liovėsi šėlusi. 16 Apimti didelės VIEŠPATIES baimės, vyrai atnašavo VIEŠPAČIUI aukas ir darė įžadus. |
