¹ Kartą VIEŠPATIES žodis atėjo Amitajo sūnui Jonai:^{[i1] 2} „Keliauk tuojau pat į Ninevę, tą didį miestą, ir pašauk jį į teismą, nes jų nedorumas pasiekė mane“. ³ Bet Jona leidosi bėgti nuo VIEŠPATIES Artumo į Taršišą.^[i2] Jis nusileido į Jafą, susirado į Taršišą plaukiantį laivą, užsimokėjo už kelionę ir įsėdo, norėdamas keliauti drauge su jais į Taršišą, toli nuo VIEŠPATIES Artumo.

⁴ Bet VIEŠPATS užleido šėlstantį vėją, jūroje kilo baisi audra, ir laivui grėsė pavojus sudužti. ⁵ Išgąstis apėmė jūreivius, kiekvienas šaukėsi savo dievo. Norėdami palengvinti laivą, jie išmetė jūron laive buvusį krovinį. Tuo tarpu Jona, nulipęs į laivo triumą, gulėjo kietai įmigęs. ⁶ Kapitonas atėjo pas jį ir jam tarė: „Kas gi tau, miegaliau? Kelkis, šaukis savo Dievo! Gal tas Dievas pagalvos apie mus ir mes nežūsime“.

⁷ Jūreiviai sakė vienas kitam: „Meskime burtus, kad sužinotume, kas kaltas dėl šios mus užklupusios nelaimės“. Jie metė burtus, burtas lėmė Joną. ⁸ Tuomet jie tarė jam: „Pasakyk mums, kodėl mus užklupo ši nelaimė? Kuo tu vertiesi? Iš kur tu? Iš kokio krašto esi ir kokiai tautai priklausai?“ – ⁹ „Esu hebrajus, – jis atsakė, – garbinu VIEŠPATĮ, dangaus Dievą, kuris padarė jūrą ir sausumą“. ¹⁰ Tuomet jūreiviai dar labiau išsigando ir jam sakė: „Kaip tu išdrįsai tai padaryti!“ Mat jūreiviai žinojo, kad jis bėga nuo VIEŠPATIES Artumo, – apie tai jis buvo jiems pasisakęs.

¹¹ Tada jie klausė jį: „Ką mes turime su tavimi daryti, kad jūra nurimtų?“ Tuo tarpu jūroje vis labiau šėlo audra. ¹² Jiems jis atsakė: „Imkite mane ir meskite į jūrą, kad jūra jums nurimtų. Žinau, kad per mane jus ši baisi audra užklupo“. ¹³ Nepaisydami to, jūreiviai yrėsi iš visų jėgų, stengdamiesi prisiartinti prie sausumos, bet nepajėgė, nes jūra vis labiau ir labiau šėlo. ¹⁴ Todėl jie šaukėsi VIEŠPATIES: „VIEŠPATIE, maldaujame, prašom neleisti mums žūti dėl šio vyro gyvybės! Nelaikyk mūsų kaltais už nekalto kraujo išliejimą,^[i3] nes kaip tu, VIEŠPATIE, norėjai, taip ir padarei“. ¹⁵ Tuomet jie paėmė Joną, įmetė jį į jūrą, ir jūra liovėsi šėlusi. ¹⁶ Apimti didelės VIEŠPATIES baimės, vyrai atnašavo VIEŠPAČIUI aukas ir darė įžadus.

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>