¹ Bet VIEŠPATS parūpino didžuvę, kad Joną prarytų. Žuvies pilve Jona išbuvo tris dienas ir tris naktis. ² Būdamas žuvies pilve, Jona meldėsi VIEŠPAČIUI, savo Dievui. ³ Jis sakė:

„Savo nelaimėje šaukiausi VIEŠPATIES,

ir jis man atsiliepė.

Iš Šeolo pilvo šaukiau,

tu išgirdai mano balsą!

⁴ Tu įmetei mane į bedugnę,

į jūros gelmes.

Mane prarijo vandenys,

apsėmė visi tavo vandenų srautai ir vilnys.

⁵ Tuomet tariau: 'Nuo tavo Artumo esu išguitas!

Kaip vėl regėsiu tavo šventąją buveinę?

⁶ Vandenys užliejo mane ligi kaklo,

bedugnė prarijo mane,

jūros dumbliai apraizgė man galvą

⁷ prie kalnų pamatų.^[i1]

Nužengiau į kraštą,

kurio skląsčiai uždarė mane amžinai.

Bet tu, VIEŠPATIE, mano Dieve,

iškėlei mano gyvastį iš Duobės.

⁸ Mano gyvasčiai vis labiau gęstant,

atsiminiau VIEŠPATĮ,

ir mano malda pakilo pas tave,

į tavo šventąją buveinę.

⁹ Tuščių stabų garbintojai

palieka savo gailestingumo šaltinį,

¹⁰ bet aš gyriaus giesmę tau aukosiu,

padarytą įžadą įvykdysiu.

Išgelbėjimas ateina iš VIEŠPATIES!'“

¹¹ Tuomet VIEŠPATS paliepė žuviai išspjauti Joną į sausumą.

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>