1 [i1]„Argi žmogaus gyvenimas žemėje nėra sunki tarnystė?[i2] Argi žmogaus dienos nėra kaip samdinio dienos? 2 Tarsi vergas jis trokšta pavėsio, tarsi samdinys jis nesulaukia savo atlygio. 3 Man paskirti mėnesiai, kupini nusivylimo, mano dalia naktys, pilnos širdgėlos. 4 Guldamas aš klausiu: 'Kada atsikelsiu?' Bet naktis ilga, ligi aušros neramiai vartausi. 5 Mano kūną ėda kirmėlės ir purvas, mano oda pleišėja, pūliuoja. 6 Mano dienos eiklesnės už audėjo šaudyklę, be vilties jos skuba į savo galą. 7 [i3]Neužmiršk, {Dieve}, kad mano gyvenimas tik vėjas; niekada daugiau nebematysiu laimės. 8 Akis, stebinti mane, manęs nebematys; tavoji akis ieškos manęs, o manęs jau nebebus. 9 Kaip debesis pamažu plaukia ir pranyksta, taip žengiantis žemyn į Šeolą niekad nebegrįžta. 10 Į savo buveinę jis nebesugrįš, jo namai daugiau jo nebepažins. 11 Užtat negaliu leisti savo burnai tylėti: kalbėsiu iš dvasios skausmo, skųsiuos iš gyvasties kartėlio. 12 [i4][i5]Argi aš Jūra, argi aš Jūros pabaisa, kad tu pastatei prie manęs sargybą? 13 Kai pagalvoju: 'Mano lova mane paguos, mano guolis pasidalys su manimi skausmu', – 14 tuomet gąsdini mane sapnais ir man klaiką sukeli regėjimais, 15 idant geriau rinkčiausi pasmaugimą ir mirtį, negu šiuos griaučius. 16 Daugiau nebegaliu! Juk amžinai negyvensiu! Pasitrauk tad nuo manęs, nes mano dienos tik rūkas. 17 Kas yra žmogus, kad jį taip aukštini? Kodėl kreipi į jį savo akį? 18 Kasdien jį lankai, kas akimirką jį bandai! 19 Kaip ilgai nenuleisi akių nuo manęs ir nuo manęs neatstosi, kol nurysiu savo seiles? 20 Jei ir nusidėjau, ką tau padariau, žmogaus sarge? Kodėl pasirinkai mane savo taikiniu? Kodėl pasidariau tau našta? 21 Kodėl neatleidi mano nusižengimo ir nepanaikini mano kaltės? Juk netrukus gulėsiu dulkėse, manęs ieškosi, bet manęs nebebus“. | 
