Jobas atšaukia savo žodžius 1 Tada Jobas, atsakydamas VIEŠPAČIUI, tarė: 2 [i1]„Žinau, kad tu gali visa padaryti; ką tik užsimoji, tu gali įvykdyti. 3 'Kas yra tasai, kuris temdo {mano} užmojį, kalbėdamas be supratimo?' Iš tikrųjų kalbėjau apie tai, ko nesupratau, apie dalykus, pranokstančius mane savo nuostabumu, kurių nežinojau. 4 'Klausykis, aš kalbėsiu; aš tavęs klausiu, ir tu man atsakyk'. 5 Buvau girdėjęs gandus apie tave, bet dabar mano akys regi tave; 6 todėl aš gėdinuos visko, ką esu pasakęs, ir atgailauju dulkėse ir pelenuose“. H. EPILOGAS Dievas pasako, kad Jobas yra teisus 7 [i2]VIEŠPATS, pabaigęs kalbėti Jobui, Elifazui Temaniečiui tarė: „Mane apėmė pyktis ant tavęs ir tavo dviejų bičiulių, nes nekalbėjote apie mane teisingai, kaip darė mano tarnas Jobas. 8 [i3]Dabar tad pasiimkite septynis jaučius bei septynis[i4] avinus, nueikite pas mano tarną Jobą ir atnašaukite už save deginamąją auką. Tegu meldžiasi mano tarnas Jobas už jus, nes atsižvelgsiu į jo maldą, kad nesielgčiau su jumis pagal jūsų kvailystę, kadangi nesakėte tiesos apie mane, kaip mano tarnas Jobas padarė“. 9 Taigi Elifazas Temanietis, Bildadas Šuhietis ir Zofaras Naamatietis nuėjo ir įvykdė, ką VIEŠPATS buvo jiems paliepęs. VIEŠPATS atsižvelgė į Jobo maldą. Naujoji Jobo laimė 10 VIEŠPATS pakreipė Jobo dalią, kai jis pasimeldė už savo bičiulius. VIEŠPATS davė Jobui dvigubai daugiau, negu jis buvo anksčiau turėjęs. 11 Tada suėjo pas jį visi jo broliai bei seserys ir visi, kurie jį buvo anksčiau pažinoję. Jie valgė duoną jo namuose su juo, reikšdami jam užuojautą ir paguodą dėl tos nelaimės, kuria VIEŠPATS buvo jį ištikęs. Kiekvienas jų davė jam po vieną kesitą[i5] ir vieną auksinį žiedą. 12 VIEŠPATS laimino vėlesnįjį Jobo gyvenimą labiau negu jo pradžią. Jobas turėjo keturiolika tūkstančių avių, šešis tūkstančius kupranugarių, tūkstantį jungų jaučių ir tūkstantį asilių. 13 Jis turėjo taip pat septynis sūnus ir tris dukteris. 14 [i6]Pirmąją pavadino Jemima, antrąją Kezija ir trečiąją Keren-Kapucha. 15 Visoje šalyje nebuvo gražesnių moterų už Jobo dukteris. Jų tėvas davė joms paveldą lygiai su broliais.[i7] 16 Iš viso Jobas gyveno dar šimtą keturiasdešimt metų,[i8] matė savo sūnus ir savo vaikaičius iki ketvirtos kartos. 17 Jobas mirė gerai įmetėjęs, sulaukęs žilos senatvės. | 
