1 „Tikėk[i1] manimi, kas tik pamato Leviataną, netenka drąsos ir puola ant žemės. 2 Argi jis nėra nuožmus tam, kas jį pažadina? Kas galėtų prieš jį[i2] stoti? 3 Kas jam priešintųsi ir nenukentėtų? Po visu dangumi, kas? 4 Vargu ar man reikia kalbėti apie jo kojas bei jo žygdarbių smulkmenas ir grakštų sudėjimą. 5 Kas gali nuplėšti jo išorinę apdangą ar perdurti jo dvigubus šarvus? 6 Kas gali priversti jį pražioti savo nasrus? Klaiką kelia jo pliki dantys! 7 Jo nugarą dengia tarsi eilės skydų, glaudžiai sukabintų ir kietų kaip akmuo. 8 Vienas skydas prišlijęs prie kito, kad net oras negali tarp jų praeiti. 9 Sujungti vienas su kitu, jie vienas kitą neatskiriamai apkabina. 10 Kai jis čiaudi, blyksteli šviesa; jo akys tarsi aušros prošvaistė. 11 Iš jo nasrų šoka liepsnos, lekia žėrinčios kibirkštys. 12 Iš jo šnervių eina dūmai, tarsi iš verdančio puodo ant žabų ugnies. 13 Jo alsavimas uždega anglis, liepsnos pliūpsi iš jo nasrų. 14 Jo sprande slypi jėga; klaikas apima visus jį išvydusius. 15 Jo raumenų sluoksniai glausti, standūs ir nepajudinami. 16 Jo širdis tvirtai nulieta kaip akmuo, kieta kaip apatinė girnapusė. 17 Kai jis piestu stoja, net galiūnai dreba, nustėrę iš klaiko traukiasi. 18 Kas jį pultų, nenugalėtų kalaviju; nenugalėtų nei ietimi, nei sviediniu, nei iešmu. 19 Geležį jis laiko šiaudais, sudūlėjusiu medžiu – varį. 20 Strėlė neprivers jo bėgti; laidynės akmenys jam tarsi šapai. 21 Vėzdai laikomi šiaudais; jis juokiasi iš iečių zvembimo. 22 Jo pilvas kaip aštrios šukės; jis šliaužia purvu tarsi kūlimo šlajos. 23 Jis padaro, kad gelmė kunkuliuoja tarsi katilas, sumaišo jūrą kaip tepalų puodą. 24 Paskui save jis palieka blizgantį taką; galėtum pamanyti, kad gelmė yra žila. 25 Žemėje sau lygaus neturi; jis yra kūrinys be baimės. 26 Jis apžiūri visa, kas didinga; jis yra visų išdidžiųjų gyvūnų karalius“. | 
