^1 [i1]Tada Jobas atvėrė burną ir keikė savo gimtąją dieną. ² Jis pertraukė tylą, tardamas:

³ „Tepranyksta diena, kurią gimiau,

naktis, kuri tarė: 'Pradėtas berniukas!'

¹¹ Kodėl aš nemiriau gimdamas,

kodėl, išėjęs iš įsčių, nepražuvau?

¹² Kam gi turėjo būti keliai man laikyti

ar krūtys man žįsti?

¹³ Juk nūn gulėčiau ramybėje;

miegočiau ir ilsėčiausi

¹⁴ drauge su žemės karaliais ir patarėjais,

atstatančiais sau griuvėsius,^[i3]

¹⁵ ar drauge su didžiūnais, turinčiais aukso,

pripildžiusiais savo rūmus^[i4] sidabro.

¹⁶ Ar kodėl nebuvau palaidotas

tarsi nelaikšis kūdikis,

tarsi mažyliai, niekad nematę šviesos?

¹⁷ Ten, žemai,^[i5] nedorėliai liaujasi siausti,

ten pavargusieji ilsisi.

²⁰ Kam gi jis duoda šviesą nelaimingiems

ir gyvybę apkartusiems?

²¹ Jie laukia mirties,

bet ji neateina,

jie ieško jos tarsi paslėpto lobyno;

²² jie labai džiūgauja

ir jaučiasi smagiai, suradę kapą.

²³ Kam gi duota šviesa vyrui,

negalinčiam matyti kelio,

Dievo iš visų pusių apsuptam?

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>