| Job 2 | Antrasis Jobo išbandymas 1 Tą dieną, kai dangiškieji gyvūnai suėjo tarnauti VIEŠPATIES akivaizdoje, su jais kartu atėjo ir Šėtonas tarnauti VIEŠPAČIUI. 2 „Kur tu buvai?“ – VIEŠPATS užklausė Šėtoną. „Klajojau po žemę, – atsakė Šėtonas VIEŠPAČIUI, – ėjau joje sargybą“. 3 VIEŠPATS paklausė Šėtoną: „Ar atkreipei dėmesį į mano tarną Jobą? Juk kito kaip jis nėra žemėje! Tai žmogus be priekaištų ir doras, dievobaimingas ir šalinasi nuo pikto. Jis vis laikosi savo dorumo. Vadinasi, be reikalo sukurstei mane jį sunaikinti“. – 4 „Oda už odą,[i1] – Šėtonas atsakė VIEŠPAČIUI. – Visa, ką žmogus turi, atiduos už savo gyvybę. 5 Bet tik ištiesk ranką ir paliesk jo kaulus bei kūną, ir jis tikrai iškeiks tave į akis“. 6 VIEŠPATS tarė Šėtonui: „Štai jis tavo rankoje. Tik jo gyvybės neliesk!“ 7 Šėtonas tad išėjo iš VIEŠPATIES akivaizdos ir ištiko Jobą dvokiančiomis votimis nuo padų iki viršugalvio. 8 Sėdėdamas pelenuose, jis šuke gramdė nuo savęs pūlius. 9 Tada jo žmona jam tarė: „Argi dar laikaisi savo dorumo! Keik Dievą ir mirk!“[i2] 10 Bet jis atsakė jai: „Kalbi kaip kvaila moteris. Nejau priimsime iš Dievo rankos, kas gera, ir nepriimsime, kas bloga?“ Nepaisydamas to visko, Jobas nesakė nieko prieš Dievą. Trys Jobo bičiuliai 11 [i3]Trys Jobo bičiuliai, išgirdę apie visas nelaimes, kurios buvo jį ištikusios, kiekvienas leidosi į kelionę iš savo namų – Elifazas Temanietis, Bildadas Šuhietis ir Zofaras Naamatietis. Jie susitiko ir keliavo drauge pareikšti jam užuojautos ir paguodos. 12 Pamatę jį iš tolo, jie negalėjo jo pažinti ir pradėjo garsiai verkti. Persiplėšę savo drabužius, jie barstėsi galvas dulkėmis. 13 Jie sėdėjo ant žemės su juo septynias dienas ir septynias naktis. Jobui nei vienas netarė nė žodžio, nes jie matė, kad jis labai kenčia. |
