^1 [i1]Tada Jobas atsakė. Jis tarė:

² „Mano skundas vis dar kartus.

Nepaisant mano dejonės, jo ranka sunki.

³ O, kad žinočiau, kur jį rasti,

kaip nueiti į jo buveinę!

⁴ Su juo vesčiau savo bylą,

išdėčiau jam visas savo kančias.

⁵ Noriu žinoti, kokiais žodžiais jis man atsakytų,

ir pasvarstyti, ką jis man sakytų.

⁶ Nejau byloje su manimi jis savo didžią jėgą naudotų?

Ne! Man kalbant, jis klausytųsi.

⁷ Ten doras žmogus galėtų su juo svarstyti,

ir mano teisėjas amžinai išteisintų.

⁸ Eidamas į priekį, jo nerandu;

einu atgal, negaliu jo pastebėti.

⁹ Kairėje jis slepiasi, tik negaliu jo rasti;

gręžiuosi į dešinę, bet negaliu jo matyti.

¹⁰ Betgi jis žino kiekvieną mano žingsnį!

Teištiria mane ugnimi: išeisiu tarsi grynas auksas.

¹¹ Koja kojon ėjau su juo, nenukrypdamas į šalį,

laikiausi jo parodyto kelio.

¹² Nepasitraukiau nuo jo lūpų įsakymų,

branginau širdyje jo burnos žodžius.

¹³ Nusprendžia jis vienas, kas gali jį atkalbėti?

Ką tik nori, tą daro.

¹⁴ Jis įvykdys, ką man lemia;

daug tokių užmojų jis gali turėti.

¹⁵ Užtat sutrinku nuo jo Artumo;

kai pamąstau, drebu iš baimės.

¹⁶ Dievas atėmė man drąsą,

Visagalis sukėlė man klaiką.

¹⁷ O, kad galėčiau pradingti tamsybėje

ir tamsus debesis uždengtų man veidą!“

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>