Jobas skundžiasi, kad Dievas nesielgia teisingai 1 [i1]„Kodėl Visagalis nepasakė atpildo meto ir kodėl jo ištikimieji nemato jo dienų? 2 Žmonės perkelia ežių ženklus, pagrobia kaimenes ir kerdžius. 3 Nusiveda našlaičių asilą, paima našlės jautį kaip užstatą. 4 Beturčius nustumia nuo kelio, priverčia visus vargšus slėptis. 5 Kaip laukiniai asilai dykumoje jie išeina plušti, ieškodami maisto tyruose savo vaikams. 6 Jie derlių nuima ne savo lauke, vėlyvas vynuoges nurenka nedorėlio vynuogyne. 7 Naktį praleidžia nuogi, be drabužių, šaltyje antklodės neturi. 8 Jie, kalnų lietaus permerkti, glaudžiasi prie uolos, nes neturi pastogės. 9 {Nedori žmonės pagrobia našlaitį nuo motinos krūtinės, paima vargšo žmogaus kūdikį kaip užstatą.} 10 Jie vaikštinėja nuogi, be apdaro; nors alkani, bet turi derlių nuimti; 11 tarp alyvmedžių eilių jie spaudžia aliejų; mina vynuoges spaudykloje, bet kenčia troškulį. 12 Miestuose mirštantieji dejuoja, sužeistųjų gyvastis šaukiasi pagalbos, tačiau Dievas jų maldos negirdi“. Nedori žmonės mėgsta tamsą 13 „Yra žmonių, kurie kelia maištą prieš šviesą, nežino nieko apie jos kelius ir eiti jos takais atsisako. 14 Kai visur tamsu, žmogžudys keliasi užmušti vargšo ir beturčio; naktį jis eina vogti. 15 Ir svetimautojo akis laukia sutemos: 'Niekas manęs nematys', – jis murma, gaubtuvu slėpdamas veidą. 16 Tamsoje vagys įsilaužia į namus, dieną jie nesirodo; kas yra šviesa, jie nežino. 17 Mirties tamsa jiems visiems yra rytas, nes jie susidraugavę su mirties tamsa“. Nedoro žmogaus likimas 18 [i2]„Jie yra tik ant vandens plūduriuojantis šiaudas. Prakeikta jų dalis žemėje, tenepasuka joks darbininkas link jų vynuogyno! 19 Kaip sausra ir kaitra sunaikina sniego vandenis, taip Šeolas tesuryja tuos, kurie nusidėjo! 20 Net motina juos užmiršta; kirmėlės jais smaguriauja; užmirštas jų vardas; nedorybė palaužta tarsi medis. 21 Jie skriaudžia bevaikę moterį ir nepadeda našlei. 22 Dievas savo jėga suvaldo engėjus, – jis pakyla, ir nedoras žmogus miršta. 23 Dievas gali leisti jiems saugiai gyventi, bet stebi visus jų kelius. 24 Išaukštinti trumpą valandėlę, vėl pranyksta; nuvysta ir supleišėja kaip dedešvos žiedas, nusvyra kaip javų varpos. 25 Argi ne taip? Kas paneigs, ką sakau, ar įrodys, kad mano žodžiai nieko neverti?“ | 
