¹ Tada Zofaras Naamatietis atsakė. Jis tarė:

² „Mano mintys verčia mane į tai atsakyti

ir dėl tos priežasties tiesiog nekantrauju.

³ Girdžiu pabarimą, kuris mane užgauna,

bet žinau, kaip tau atsakyti.

⁴ Argi nežinai, jog nuo senovės,

nuo to laiko, kai žmogus žemėje buvo sukurtas,

⁵ nedorėlių laimė trumpa

ir nusidėjėlių džiaugsmas yra tik akimirka?

^6 [i1]Net jeigu ūgiu jis dangų pasiektų

ir galva debesis liestų,

⁷ jis pražus amžinai kaip dulkės.

Tie, kurie jį pažinojo, klaus: 'Kur jis dabar?'

⁸ Kaip sapnas išnyks nedorėlis, ir jo neberasi,

jis bus nuvytas kaip nakties regėjimas.

⁹ Akis, kuri jį matydavo, daugiau jo nebematys,

niekad nebeišvys jo savo buveinėje.

¹⁰ Vargšams atsiteisti turės jo sūnūs,

jų rankos sugrąžins jo turtus.

¹¹ Jo kaulai, kadaise pilni jaunystės jėgų,

atguls su juo į dulkes.

¹² Nors nedorai elgtis jam saldu kaip medus,

nors jis ir laiko saldumą paslėpęs po liežuviu,

¹³ nors ir nenori jo atsisakyti

ir visa laiko savo burnoje,

¹⁴ tačiau jo pilve maistas keičiasi,

angių tulžimi ten pavirsta.

¹⁵ Turtus nedorėlis prarijo ir vėl išvemia;

Dievas priverčia juos išvemti iš pilvo.

¹⁶ Angių nuodus nedorėlis čiulpia,

ir gyvatės liežuvis jį gelia.

¹⁷ Ne jam matyti upes aliejaus,^[i2]

medum ir pienu tekančias upes.

¹⁸ Jis turės grąžinti savo triūso vaisius,

jų nesuris; savo verslo pelnu nesinaudos.

¹⁹ Juk jis engė ir blogai elgėsi su vargšais,

užgrobinėjo namus, kurių nebuvo statęs.

²⁰ Nors jis buvo gobšus be soties,

tačiau turtais savęs neišgelbės.

²¹ Kadangi niekas neišvengė jo gobšumo,

jo laimė netvers.

²² Kai jis turės visko, ko tik nori,

užklups jį skurdas, apniks visokios nelaimės.

²³ Tevalgo jis viską, ką tik nori!

Dievas siunčia jam savo pykčio liepsnas,

leidžia į jį strėlių lietų.

²⁴ Kai jis bėgs nuo geležinio kalavijo,

pervers jį strėlės smaigalys.

²⁵ Iš jo nugaros kyšo strėlė;

blizgantis strėlės smaigalys pervėrė tulžį.

Apims jį klaikas,

²⁶ visiška tamsybė jo laukia,

žmogaus neįžiebta ugnis jį praris.

²⁷ Dangus atidengs jo kaltę,

ir žemė prieš jį stosis piestu.

²⁸ Potvynis nuneš jo namus vandens srovėmis,

kurios teka Dievo pykčio dieną.

²⁹ Tokia Dievo duota dalis nedoram žmogui,

toks jam paskirtas iš Dievo paveldas“.

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>