1 Tada Jobas atsakė. Jis tarė: 2 „Ar ilgai mane kankinsite ir žeisite savo žodžiais? 3 Jau dešimtą kartą[i1] užgauliojate mane, argi jums ne gėda mane skaudinti? 4 [i2]Netgi jei tikrai aš būčiau suklydęs, mano klaida atsilieps man pačiam. 5 Jei jūs iš tikrųjų didžiuojatės prieš mane ir prikaišiojate man dėl mano nelaimės, 6 žinokite tad, kad Dievas su manimi neteisingai pasielgė ir užmetė ant manęs savo kilpą. 7 Netgi kai šaukiu: 'Smurtas!' – nėra kas atsakytų; net kai rėkiu, nėra kas su manimi teisingai elgtųsi. 8 Jis taip užtvėrė man kelią, kad negaliu praeiti, ir apgaubė mano taką tamsybe. 9 Jis nuvilko nuo manęs mano garbę ir nuėmė vainiką man nuo galvos. 10 Jis triuškina mane iš visų pusių, išrovęs mano viltį kaip medį. 11 Jis supyko ant manęs ir įniršo; laiko mane vienu iš savo priešininkų. 12 Būriai jo kareivių vieningai artinasi, taiso kelią mane užpulti ir statosi stovyklą aplink mano palapinę. 13 [i3]Nuo manęs jis atitolino mano brolius, visiškai atšalo nuo manęs mano pažįstami. 14 Mano giminaičiai ir artimi draugai manimi nesirūpina. 15 Svečiai, viešėdavę mano namuose, mane pamiršo; mano tarnaitės laiko mane svetimu, tapau svetimšaliu jų akyse. 16 Kai šaukiu savo tarną, jis neatsiliepia, nors ir nuoširdžiai prašau. 17 Mano žmona bjaurisi mano kvapu; mano broliams darosi bloga nuo mano smarvės. 18 Net paaugliai iš manęs tyčiojasi; kai atsistoju, jie iš manęs šaiposi. 19 Mano artimiausi bičiuliai šlykštisi manimi; tie, kuriuos mylėjau, atsuko man nugarą. 20 Vien oda ir kaulai teliko iš manęs, vos vos išsigelbėjau. 21 Pasigailėkite manęs! Pasigailėkite manęs, mano bičiuliai, nes mane ištiko Dievo ranka! 22 Kodėl turite mane persekioti, kaip daro Dievas? Nejau jums dar negana mane kankinti? 23 O, kad mano žodžiai būtų užrašyti! O, kad jie būtų į knygą surašyti! 24 O, kad geležiniu plaktuku ir švinu jie būtų ant uolos amžinai iškalti! 25 [i4]Juk aš žinau, kad mano Atpirkėjas gyvas; galų gale jis pakils kaip liudytojas žemėje. 26 Net tada, kai liga bus suėdusi mano odą, dar savo kūne regėsiu Dievą. 27 Aš pats jį regėsiu akimis savo, o ne kito! To trokšta širdis mano krūtinėje! 28 Savęs klausiate: 'Kaip mes galime labiausiai priblokšti?' ir: 'Jame glūdi nelaimės šaknys!' – 29 bijokitės tad patys kalavijo, nes pyktis užsitarnauja kalavijo bausmę, jog žinotumėte, kad yra kas teisia“. | 
