^1 [i1]Tada Bildadas Šuhietis atsakė. Jis tarė:

² „Kaip ilgai tu ieškosi žodžių?

Leisk liežuviui pasilsėti,

ir tada mes kalbėsime.

³ Kodėl žiūri į mus kaip į galvijus?

Kodėl mes esame kvaili tavo akyse?

^4 [i2]Savo pykčiu tik save žaloji –

argi žemės darna dėl tavęs bus sugriauta

ar uola bus perkelta iš savo vietos?

⁵ Iš tikrųjų nedorėlio šviesa užgesinta,

jo ugnies liepsna nebešviečia.

⁶ Šviesa jo palapinėje aptemusi,

lempa virš jo galvos užgesinta.

⁷ Jo platūs žingsniai susiaurinti,

kiša jam koją jo paties kėslai.

⁸ Savo paties kojomis įžengia į vilkduobę,

užtaiko ant spąstų.

⁹ Spąstai nutveria jį už kojos,

kilpa jį pagauna.

¹⁰ Kilpa jam guli paslėpta žemėje,

spąstai jam ant tako.

¹¹ Iš visų pusių gąsdina jį baidyklės,

vejasi jį iš paskos.

¹² Alkis atima jam jėgas,

nelaimė stovi šalia ir laukia.

¹³ Liga naikina jo odą,

mirties pirmagimis^[i3] maitinasi jo sąnariais.

¹⁴ Mirtis paima jį iš palapinės,

kur gyveno saugus,

ir nutempia pas baidyklių karalių.^[i4]

¹⁵ Nūn bet kas jo palapinėje gali gyventi;

siera išbarstoma tavo buveinė.

¹⁶ Apačioje jam šaknys padžiūva,

viršuje jo šakos nuvysta.

¹⁷ Visų užmirštas jis žemėje;

niekas daugiau nebeatsimena, kad jo būta.

¹⁸ Išvarytas iš šviesos į tamsybę,

išvytas iš gyvųjų pasaulio.

¹⁹ Be sūnaus, be vaikaičio savo tautoje,

nei išlikusio gyvo nė vieno jo buveinėje.

²⁰ Vakarų šalių gyventojai baisisi jo likimu,

rytiečius apima klaikas.

²¹ Tikrai tokios buvo nedoro žmogaus buveinės,

tokia vieta žmogaus, kuris Dievo nežino“.

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>