1 Tuo metu, – tai VIEŠPATIES žodis, – kaulai Judo karalių, kaulai jo didžiūnų, kaulai kunigų, kaulai pranašų ir kaulai Jeruzalės gyventojų bus iškasti iš kapų 2 ir išbarstyti ant žemės prieš saulę, prieš mėnulį, prieš visas dangaus galybes[i1], kurias jie mylėjo, tarnavo ir sekė, į kurias jie kreipėsi ir kurias garbino, puldami kniūbsčiom ant žemės. Jie nebus surinkti ir palaidoti, bet gulės kaip mėšlas dirvoms patręšti. 3 Visi, kurie išliko iš tos nedoros šeimos, nors ir kur juos ištremčiau, labiau norės mirti negu gyventi, – sako Galybių VIEŠPATS. Nusikaltimas ir bausmė 4 Pasakyk jiems: „Taip kalbėjo VIEŠPATS: 'Kai žmonės pargriūva, argi jie vėl nesikelia? Kai žmonės paklysta, argi atgal negrįžta?' 5 Kodėl tat ši tauta – Jeruzalė – yra amžinai neklusni? Kodėl jie laikosi apgaulingų stabų, atsisako sugrįžti? 6 Klausiausi atidžiai ir neišgirdau nė vieno tiesos žodžio. Niekas neapgaili savo nedorumo, – nesako: 'Ką aš padariau!' Visi veržiasi į priekį savo neklusniuoju keliu tarsi ristūnai, besiveržiantys į mūšį. 7 Net gandras padangėse žino, kada keliauti, burkuolis, kregždė ir gervė nujaučia laiką, kada sugrįžti, bet mano tauta nežino VIEŠPATIES teisingumo!“ 8 Kaip galite sakyti: „Mes išmintingi! Mes turime VIEŠPATIES įstatymą“? Juk iš tikrųjų pavertė jį melu melaginga žinovo plunksna![i2] 9 Išminčiai sugėdinti, apstulbinti, įkliuvę į spąstus. Štai VIEŠPATIES žodį jie atmetė, – iš kurgi jų išmintis? 10 „Todėl jų žmonas atiduosiu kitiems, o jų laukus užkariautojams. Juk jie visi, nuo mažiausio lig didžiausio, godžiai ieško savo naudos, nuo pranašo lig kunigo, jie visi – veidmainiai. 11 Dukters, mano tautos, žaizdas jie nerūpestingai apgydo, kartodami: 'Viskas gerai! Viskas gerai!' – nors nėra gerai. 12 Turėtų gėdytis dėl savo bjauraus elgesio! Tačiau jie nei gėdos jaučia, nei žino, ką reiškia iš gėdos parausti. Tikrai jie kris tarp žuvusiųjų, jie sukniubs, kai aš juos bausiu“, – sako VIEŠPATS. 13 „Tikrai surengsiu jų pjūtį! – tai VIEŠPATIES žodis“. Nebus vynuogių ant vynmedžio nei figų ant figmedžio, net lapai bus nuvytę! Visa, ką jiems buvau davęs, išnyko. 14 Ko gi dar sėdime? Susirinkime! Eime į miestus su įtvirtinimais, kad ten žūtume, nes VIEŠPATS, mūsų Dievas, lėmė mums žūti. Jis davė mums gerti nuodų, nes mes nusidėjome VIEŠPAČIUI. 15 Laukėme taikos, bet nėra pagerėjimo, laukėme pagalbos, bet vietoj jos ateina klaikas! 16 Nuo Dano girdėti, kaip prunkščia jo ristūnai, nuo jo eržilų žvengimo dreba visas kraštas. Jie atėjo ir nusiaubė visą kraštą, miestus ir jų gyventojus. 17 „Pasiųsiu prieš jus nuodingų gyvačių, angių, kurių joks užkerėjimas neveiks. Jos gels jus mirtinai! – Tai VIEŠPATIES žodis“. Pranašo sielvartas dėl tautos kančios 18 Mano liūdesys nepagydomas, manoji širdis pasiligojusi. 19 Štai vargšės mano tautos šauksmas aidi skersai išilgai per kraštą: „Nejau VIEŠPATIES nėra Zione? Argi nebėra ten jo karaliaus? {Kodėl jie skaudina mane savo stabais, savo beverčiais svetimais dievais?} 20 Pjūtis jau praėjo, vasara pasibaigė, bet mes dar tebesam neišgelbėti!“ 21 Dukters – mano tautos – žaizdos sukrėtė mane, esu baisiai nusiminęs, net paklaikęs. 22 Ar nėra balzamo Gileade,[i3] ar nėra ten gydytojo? Kodėl neužgyja dukters, mano tautos, žaizda? 23 O, kad manoji galva būtų vandens šulinys, mano akys ašarų šaltinis! Dieną ir naktį apverkčiau dukters, mano tautos, užmuštuosius. | 
