Dorovinis tautos sugedimas 1 O, kad galėčiau rasti dykumoje pakelės pastogę! Tada palikčiau savo tautą, – galėčiau nuo jų atsitraukti. Visi jie – svetimautojai, sukčiai. 2 Liežuvis yra jų ginklas, įtemptas lankas; melas, o ne tiesa, viešpatauja krašte. Nuo vienos nuodėmės jie skuba prie kitos, bet manęs nepažįsta, – tai VIEŠPATIES žodis. 3 Būkite budrūs kiekvienas su savo kaimynu, nepasitikėkite nė vienu broliu! Kiekvienas brolis gudrauja kaip Jokūbas,[i1] kiekvienas kaimynas skleidžia šmeižtus. 4 Visi apgaudinėja vienas kitą, tiesos nesako. Savo liežuviais jie įgudo meluoti, elgiasi nedorai, nebegali gailėtis. 5 Smurtas ant smurto, apgaulė ant apgaulės: manęs pripažint jie nenori, – tai VIEŠPATIES žodis. 6 Todėl, – taip sakė Galybių VIEŠPATS, – valysiu juos ir bandysiu, ką kita man daryti su jų nedorumu? 7 Jų liežuvis – mirtina strėlė, apgaulios jų lūpos, apgauli ir jų kalba. Lūpomis kalba artimui draugiškai, bet savo širdyje rengia jam pasalas! 8 Kaip jų už tai nebausiu? – tai VIEŠPATIES žodis. – Tokiai tautai kaip ši kaip nekeršysiu? Rauda dėl nuniokoto krašto 9 Dėl kalnų aš imu verkti ir vaitoti, dėl ganyklų tyruose pradedu raudą, nes jie yra nusiaubti, – į juos niekas kojos nebekelia, nebegirdėti kaimenių bliovimo. Ir padangių paukščiai, ir žvėrys pabėgo, pradingo. 10 „Jeruzalę paversiu griuvėsių krūva, šakalų lindyne. Judo miestus – baisiais tyrlaukiais, kur niekas negyvena“. 11 Kas yra toks išmintingas, kad visa tai suprastų? Tegu paaiškina tas, kuriam paties VIEŠPATIES lūpos kalbėjo: „Kodėl taip nuniokotas kraštas, išdegintas kaip dykuma, per kurią niekas nebekeliauja?“ 12 VIEŠPATS atsakė: „Dėl to, kad jie atmetė mano įstatymą, kurį aš jiems daviau, neklausė mano balso ir nesielgė pagal jį, 13 bet verčiau elgėsi pagal savo atkaklią širdį ir sekė Baalais, kaip jų tėvai buvo juos išmokę“. 14 Todėl, – Galybių VIEŠPATS, Izraelio Dievas, taip kalbėjo: „Štai dabar maitinsiu šitą tautą kiečiais ir girdysiu nuodingu gėralu. 15 Išsklaidysiu juos tarp tautų, kurių nei jie, nei jųjų tėvai nežinojo, ir siųsiu jiems kalaviją, kad juos visiškai sunaikintų“. 16 Šitaip kalbėjo Galybių VIEŠPATS: „Nagi! Pašaukite raudotojas, kad ateitų. Kvieskite pačias geriausias. 17 Teskuba ateiti ir pradėti raudą už mus, kad mūsų akys plūstų ašaromis, nuo blakstienų sravėtų kaip vanduo“. 18 Iš Ziono girdėti rauda: „Kaip baisiai mes nuniokoti! Kokia mums gėda! Palikome kraštą, nes nugriovė mūsų sodybas!“ 19 Klausykitės, moterys, VIEŠPATIES žodžio, teišgirsta jūsų ausys jo lūpų žodį. Pamokykite savo dukteris aimanuoti, tepamoko viena kitą tos raudos. 20 Mirtis įlipo pro mūsų langus, įsilaužė į mūsų pilis. Ji nušluoja vaikus nuo gatvių, jaunuolius nuo miesto aikščių. 21 Sakyk: „Taip kalbėjo VIEŠPATS. Užmuštųjų lavonai guli kaip mėšlas dirvoje, tarsi pėdai, kurių nėra kam surinkti, paskui pjovėją“. Tikroji šlovė 22 VIEŠPATS taip kalbėjo: „Išminčius tenesididžiuoja savo išmintimi, nei stipruolis tenesigiria savuoju stiprumu, nei turtuolis tenesipuikauja savo turtais. 23 Bet jei kas didžiuotųsi, tesididžiuoja, kad turi išminties pažinti mane, – pripažinti, kad aš esu VIEŠPATS, kuris myli ištikimai, vykdo teisingumą ir teisumą žemėje. Tokiais žmonėmis aš mėgaujuosi, – tai VIEŠPATIES žodis“. Apipjaustymas neturi vertės 24 „Štai! Ateis dienos, – tai VIEŠPATIES žodis, – kai aš pašauksiu ataskaiton visus apipjaustytuosius tik kūnu: 25 Egiptą, Judą, Edomą ir amoniečius, Moabą ir dykumos gyventojus, skutančius savo smilkinius.[i2] Juk visos tautos – neapipjaustytos, bet visi Izraelio namai turi neapipjaustytą širdį“. | 
