| Jer 7 | Pamokslas Šventyklos vartuose 1 Žodis,[i1] kurį gavo iš VIEŠPATIES Jeremijas: 2 „Atsistok VIEŠPATIES Namų vartuose ir ten paskelbk šį žodį: 'Visi Judo gyventojai, kurie einate pro vartus pagarbinti VIEŠPATIES, išgirskite VIEŠPATIES žodį!'“ 3 Štai ką Galybių VIEŠPATS, Izraelio Dievas, sako: „Taisykite savo kelius ir savo darbus, kad galėčiau būti su jumis šioje vietoje. 4 Nepasikliaukite nepagrįsta viltimi, 5 sakydami: 'Tai VIEŠPATIES Šventykla! Tai VIEŠPATIES Šventykla!' Tik tuomet, jei jūs visiškai pakeisite savo kelius ir darbus, jei vykdysite teisingumą tarp žmonių, 6 jei neskriausite svetimšalio,[i2] našlaičio ir našlės, jei neišliesite nekalto kraujo šioje vietoje ir nedarysite sau žalos, sekdami paskui svetimus dievus, 7 aš būsiu su jumis šioje vietoje – krašte, kurį daviau senovėje tavo tėvams amžiams. 8 Štai! Pasikliaujate nepagrįsta viltimi – beverčiu melu! Iš to tik žalos turėsite! 9 Kaipgi? Jūs vagiate ir žudote, svetimaujate ir kreivai prisiekiate, aukojate Baalui atnašas ir sekate paskui kitus dievus, kurių net nepažįstate, 10 paskui, atėję pas mane į šiuos Namus, kurie vadinasi mano vardu, sakote: 'Esame apsaugoti! Galime vėl daryti visus šiuos nedorus darbus!' 11 Argi tie Namai, kurie vadinasi mano vardu, nevirto jūsų akyse plėšikų lindyne? Žiūrėkite, juk ir aš matau, kas darosi! – tai VIEŠPATIES žodis. 12 Taip! Nueikite, jei norite, į Šilo'ą,[i3] kurį buvau padaręs savo vardo vieta pradžioje. Pasižiūrėkite, ką aš padariau jam už nedorus darbus, kurių pridarė mano tauta – Izraelis. 13 Ir dabar, kadangi jūs padarėte šias visas nuodėmes, – sako VIEŠPATS, – kadangi jūs neklausėte, nors ir kalbėjau jums taip primygtinai, kadangi jūs neatsiliepėte, nors ir šaukiau jus, 14 todėl su šiais Namais, vadinamais mano vardu, – jais jūs pasitikite, – ir su vieta, kurią jums ir jūsų tėvams daviau, pasielgsiu lygiai taip, kaip su Šilo'u pasielgiau. 15 Atstumsiu jus nuo savęs, kaip atstūmiau visus jūsų giminaičius, visus Efraimo palikuonis“. Tauta neklauso 16 „O tu nesimelsk už šitą tautą, neužtark jų maldavimu! Neįtikinėk manęs, nes aš tavęs neišklausysiu. 17 Argi nematai, ką jie daro Judo miestuose ir Jeruzalės gatvėse? 18 Vaikai malkas rankioja, jų tėvai pakuria ugnį, o motinos minko tešlą paplotėliams Dangaus karalienei.[i4] Mane įskaudinti norėdami, jie lieja geriamąsias atnašas svetimiems dievams. 19 Argi jie mane įskaudina? – sako VIEŠPATS. – Ne! Argi ne save pačius, savo pačių gėdai? 20 Tikrai, – Viešpats DIEVAS taip pasakė, – mano liepsnojantis pyktis išsilies ant šitos vietos, ant žmonių ir ant gyvulių, ant lauko medžių ir dirvų derliaus. Jis degins, ir nebus kam jį užgesinti“. 21 Galybių VIEŠPATS, Izraelio Dievas, kalba taip: „Dėkite savo deginamąsias aukas ant skerstinių atnašų ir suvalgykite paaukotą mėsą! 22 Kalbėdamas jūsų tėvams tą dieną, kai išvedžiau juos iš Egipto žemės, jiems nieko neįsakiau[i5] apie deginamąsias ar skerstines aukas. 23 Bet šį vieną įsakymą daviau jiems. Klausykite mano balso! Tada aš būsiu jūsų Dievas, o jūs būsite mano tauta. Eikite visur tik tuo keliu, kuriuo jums įsakau, idant jums sektųsi. 24 Bet jie nei paklausė, nei paisė. Jie sekė paskui savo pačių užmačias, savųjų nedorų širdžių užsispyrimą, atsukdami man nugarą, o ne veidą. 25 Nuo tos dienos, kai jūsų tėvai išėjo iš Egipto žemės, ligi šiandien primygtinai siunčiau ir siunčiau jums savuosius tarnus – pranašus. 26 Tačiau manęs jie nepaklausė ir nepaisė, bet darėsi dar atkaklesni kietasprandžiai ir elgėsi dar pikčiau negu jųjų tėvai. 27 Nors ir sakysi jiems visus šiuos dalykus, tavęs jie neklausys, nors juos ir šauksi, tau jie neatsilieps. 28 Todėl pasakyk jiems: 'Štai tauta, kuri neklausė VIEŠPATIES, savo Dievo, balso ir nesileido jo mokoma. Ištikimybė mirusi, net pats žodis dingo nuo jų lūpų'“. Stabų garbinimas Ben-Hinomo slėnyje 29 Nusikirpk plaukus[i6] ir mesk juos šalin! Kalvose užtrauk liūdną raudą! Nes VIEŠPATS atmetė ir paliko kartą, sukėlusią jo pyktį. 30 Judo žmonės padarė nedorybę mano akyse, – sako VIEŠPATS. – Jie suteršė Namus, kurie vadinasi mano vardu, statydami juose savo šlykščius stabus. 31 Ben-Hinomo slėnyje jie pasistatė Tofetą – aukurą deginti savo sūnums ir dukterims kaip aukai. To aš niekuomet neįsakiau, tai man niekuomet neatėjo į mintį. 32 Dėl to, tikėkite manimi, – tai VIEŠPATIES žodis, – ateis dienos, kai nebebus minimas Tofetas ir Ben-Hinomo slėnis, bet Žudynių slėnis. Tofete bus kapinės, nes kitur nebebus vietos laidoti. 33 Tada šitos tautos žuvusiųjų lavonai bus mitalas padangių paukščiams ir laukų žvėrims, – nebus kam jų nuvaikyti. 34 Aš nutildysiu Judo miestuose ir Jeruzalės gatvėse džiaugsmo ir iškilmių garsus, jaunikio ir nuotakos balsą, nes visas kraštas taps tyrlaukiais. |
