BIBLIJA.LT
ŠVENTASIS RAŠTAS LIETUVIŠKAI
www.lcn.lt
Katalikų Bažnyčia Lietuvoje

  2017 11 25 Šeštad.
apie projektą apie svetainę medis
 teksto skaitymas
 išsami paieška
 

BIBLIJOS SKAITYMAS

RUBŠIO IR KAVALIAUSKO BIBLIJA, LVK (katalikų) leidimas 1998 m. (Biblija RK_K1998)

Jeremijo knygaSkyrius: 6

 Jeremijo knyga
  
Jer 6

Priešas apgula Jeruzalę

1 Bėkite, Benjamino vaikai, iš Jeruzalės!

Pūskite ragą Tekooje, Bet-haKereme duokite ženklą,

nes iš šiaurės grasina nelaimė ir baisi pražūtis.

2 Gražioji ir trapioji Ziono dukra, tu žuvusi!

3 Prieš ją ateina piemenys su savo kaimenėmis,[i1]

statosi aplinkui savo palapines,

kiekvienas gano kur nori.

4 „Pasiruoškite mūšiui su ja! Būkite pasiruošę!

Mes pulsime vidudienį!

Deja, bėda mums! Diena jau temsta,

ilgėja vakaro šešėliai.

5 Būkite pasiruošę! Užpulsime ją nakčia

ir griuvėsiais paversime jos tvirtoves!“

6 Nes štai ką Galybių VIEŠPATS pasakė:

„Iškirskite jos medžius

ir supilkite apgulos pylimą prieš Jeruzalę.

Ji yra miestas, paskirtas bausmei, –

jos gatvėse visur tik priespauda!

7 Kaip iš šaltinio trykšta vandenys,

taip iš josios plūsta nedorumas.

Smurtas ir plėšimas joje siaučia,

ligos ir žaizdos visuomet man prieš akis.

8 Leiskis pamokoma, Jeruzale,

kad neatsitraukčiau nuo tavęs pasibjaurėjęs

ir nepaversčiau tavęs tyrais, –

žeme, kurioje niekas negyvena“.

9 Galybių VIEŠPATS taip kalbėjo:

„Surink, tarsi vynuoges surink

Izraelio likutį!

Tarsi vynuogių raškytojas

rankomis keliskart pereik jo šakas“.

10 Į ką aš kreipsiuos?

Per ką įspėsiu, kad mane jie išgirstų?

Štai jų ausys neapipjaustytos, –

jie negali girdėti.

Štai VIEŠPATIES žodis pasidarė jiems pajuoka, –

į jį polinkio jie neturi.

11 Todėl aš pilnas VIEŠPATIES pykčio,

išvargintas pastangų jį suvaldyti.

Išliesiu jį ant mažylių gatvėje,

taip pat ir ant vaikinų būrių!

Visi bus paimti į nelaisvę,

vyras ir žmona, seniai ir karšinčiai.

12 Jų namai atiteks kitiems,

ir jų laukai, ir žmonos,

kai aš pakelsiu savo ranką

prieš šio krašto gyventojus, – tai VIEŠPATIES žodis.

13 Nuo mažiausio iki didžiausio, jie visi iki vieno –

gobšūs savanaudžiai;

nuo pranašo iki kunigo, jie visi – apgavikai.

14 Mano tautos žaizdas jie tik apgydo,

kartodami: „Viskas gerai![i2] – Viskas gerai!“ –

nors nėra gerai.

15 Turėtų gėdytis dėl savo bjauraus darbo,

tačiau jie nesidrovi

nei nežino, ką reiškia iš gėdos parausti.

Todėl jie kris tarp žūvančiųjų,

jie sukniubs, kai aš juos bausiu, – sako VIEŠPATS.

16 Šitaip VIEŠPATS kalbino:

„Stokitės ant kryžkelių ir pasižvalgykite!

Pasiklauskite senovės takų,[i3]

kur yra gerasis kelias?

Eikite juo ir rasite sau ramybę.

Bet jie atsakė: 'Juo mes neisime!'

17 Daviau jums ir sargus:[i4]

'Paklausykite rago garso!'

Bet jie atsakė: 'Neklausysime!'

18 Todėl išgirskite, tautos,

ir žinok, bendrija, kas jų laukia!

19 Girdėk, žeme!

Šitai tautai štai siunčiu nelaimę,

jų pačių piktų pinklių vaisių,

nes jie neklausė manųjų žodžių,

atmetė manąjį įstatymą.

20 Kam gi man smilkalai iš Šebos

ir kvapieji meldai iš tolimo krašto?

Man ne prie širdies jūsų deginamosios aukos,

nemalonios man jūsų atnašos.

21 Todėl, – taip kalbėjo VIEŠPATS, –

štai padėsiu kliūčių ant šitos tautos kelio,

kad ji ant jų sukluptų.

Tėvai ir vaikai,

kaimynai ir bičiuliai drauge pražus“.

22 Taip VIEŠPATS kalbėjo:

„Štai atžygiuoja tauta iš šiaurės krašto,

didelė tauta, pažadinta nuo žemės pakraščių.

23 Ginkluoti lankais ir ietimis,

žiaurūs ir nežinantys pasigailėjimo, –

tarsi jūros šniokštimas jų ūžesys.

Raiti ant žirgų, mūšio rikiuotės gretose,

prieš tave, Ziono dukra!“

24 „Išgirdome žinią apie juos,

rankas nuleidome,

pagavo mus baimė

ir kančios kaip gimdyvės.

25 Neik iš namų į laukus,

nesileisk į kelionę vieškeliu,

nes priešo kalavijas – klaikas visur!

26 Ai, mano tautos dukra, vilkis ašutinę,

voliokis pelenuose,

gedėk kaip vienatinio sūnaus,

liek gailias ašaras,

nes staiga mus užklumpa žudikas“.

Dievas paskiria pranašą vertinti tautą

27 Vertintoju[i5] savo tautoje paskyriau tave, –

valytoju, –

kad ištirtum ir vertintum jų elgesį.

28 Jie – varis ir geležis:

visi jie – užkietėję maištininkai,

šmeižtų nešiotojai – elgiasi nedorai.

29 Dumplės šniokščia,

šviną suryja ugnis.

Veltui valytojas valė, –

nedorieji nebuvo atskirti.

30 „Atmestuoju sidabru“ jie bus vadinami,

nes VIEŠPATS juos atmetė.

  
Išnašos:
1Jer 6,3: Piemenys ... su kaimenėmis: babiloniečių karo vadai ir kariuomenė.
2Jer 6,14: Melagingas tvirtinimas, kurį skelbia kunigai ir netikri pranašai, nesumažina žalos, kurią neša tautai visuotinis pomėgis pasitenkinti medžiagine gerove ir dorovinis supuvimas.
3Jer 6,16: Senovės takai: tautos istorija ir jos pamokos.
4Jer 6,17: Sargai: pranašai, kurie nesiliovė skelbti Sandoros įstatymą įvykių žaizdre.
5Jer 6,27-6,30: Jeremijas buvo pašauktas būti tautų prievaizdu (žr. Jer 1,10), šiame tekste jis paskiriamas Dievo tautos vertintoju su pareiga ištirti tautos elgesį. Jeremijas duoda savo apyskaitą: žmonės yra mišrus metalas – nuodegos ir negali būti nuvalyti.
  
Bibliografiniai duomenys:

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>

Jeremijo knygaSkyrius: 6