1 „Paklajokite Jeruzalės gatvėmis, žvalgykitės ir stebėkite! Ieškokite jos aikštėse, ar rasite žmogų – bent vieną žmogų, vykdantį teisingumą ir ieškantį teisybės, idant galėčiau jai atleisti! – sako VIEŠPATS. 2 Nors jie ir sakytų: 'Kaip gyvas VIEŠPATS!' – jų priesaika būtų kreiva“. 3 VIEŠPATIE, argi tavo akys neieško teisybės? Tu juos plakei, bet skausmo jie nejautė, tu juos mažne sunaikinai, bet jie nesileido mokomi. Jie tapo kietesni už uolą, – sugrįžti atsisakė. 4 Tariau sau: „Jie yra tik varguoliai, užtat paikai ir elgiasi, nes nežino VIEŠPATIES kelio nei savojo Dievo teisingumo. 5 Geriau pas didžiūnus eisiu, jiems kalbėsiu, nes jie žino VIEŠPATIES kelią ir savojo Dievo teisingumą“. Tačiau ir jie, visi iki vieno, buvo sulaužę jungą, nutraukę ryšius. 6 Todėl miškų liūtas juos plėšo, tyrų vilkas juos pjauna, ir leopardas sėlina apie jų miestus ir visus, kas tik iš jų išeina, sudrasko į gabalus. Gausūs buvo jų nusikaltimai, be skaičiaus jų atsimetimai. 7 „Kodėl turėčiau visa tai tau atleisti? Tavieji vaikai mane paliko ir prisiekinėjo stabais, nors jie ne Dievas. Pasotinau juos, bet jie svetimavo, į kekšės namus grūdosi. 8 Eržilai jie, nusipenėję ir gašlūs, kiekvienas žvengia savo artimo žmonos. 9 Kaip už tokius darbus nebausiu? – tai VIEŠPATIES žodis. – Kaip tokiai tautai nekeršysiu?“ 10 Kopkite į jos vynmedžių lysves atšlaitėse, nuniokokite jas! Tik nesunaikinkite visiškai! Nugenėkite nukarusias šakas, nes jos nepriklauso VIEŠPAČIUI. 11 „Ai, su manim abeji elgėsi labai neištikimai, – ir Izraelio, ir Judo namai, – tai VIEŠPATIES žodis“. 12 VIEŠPATIES išsigynė,[i1] sakydami: „Nė būti jo nėra! Neištiks mūsų jokia nelaimė, – nematysime nei kalavijo, nei bado. 13 Pranašai tik vėjus gaudo, ne žodis iš Dievo jų kalba. Teištinka jų grasinimai juos pačius!“ 14 Todėl VIEŠPATS, Galybių Dievas, taip prabilo: „Kadangi jie tai pasakė, štai savo žodžius tavo lūpose paversiu ugnimi. Šita tauta yra malkų krūva, kurią ugnis suris! 15 Žiūrėkit! Aš sukeliu prieš jus tautą iš toli, Izraelio namai, – tai VIEŠPATIES žodis! – Tvirtą tautą, ilgaamžę tautą, tautą, kurios kalbos nemoki, – nesupranti, ką jie sako. 16 Jų strėlinės – kaip kapų atviros duobės, – visi jie – šaunūs kovotojai. 17 Jie suris tavo pjūtį ir tavo maistą, suris tavo sūnus ir dukteris, suris tavo avis ir galvijus, suris tavo vynmedžius ir figas. Jie sutriuškins ir įtvirtintus miestus, kuriais tu pasitiki, – kalaviju“. 18 „Tačiau net ir tomis dienomis, – tai VIEŠPATIES žodis, – jūsų nesunaikinsiu visiškai. 19 Kai jie klaus: 'Kodėl gi VIEŠPATS, mūsų Dievas, taip pasielgė su mumis?' – atsakysi: 'Kaip jūs mane palikote ir svetimiems dievams tarnavote savame krašte, taip tarnaukite dabar svetimiems dievams nesavame krašte'“. 20 Jokūbo namams tai pasakyk ir Judo karalystei tai paskelbk: 21 „Klausykis, paika ir nenuovoki tauta, – jūs turite akis, bet nematote, jūs turite ausis, bet negirdite. 22 Argi neturėtumėte manęs garbinti, – tai VIEŠPATIES žodis, – argi neturėtumėte drebėti prieš mane? Juk aš padariau smėlį jūros siena, amžina riba, kurios jai peržengt nevalia. Nors ji ir ūžauja, bet veltui, nors ir riaumoja jos bangos, ant ribos turi sulūžti. 23 Maištingą ir neklusnią širdį turi ši tauta, – nusigręžė nuo kelio ir nuėjo sau. 24 Nepagalvojo širdimi: 'Garbinkime VIEŠPATĮ, savo Dievą, kuris duoda mums lietų – ankstyvąjį ir vėlyvąjį[i2] atėjus metui, kuris palaiko mūsų labui pjūties savaičių seką'.[i3] 25 Jūsų kaltės suardė šitą seką, jūsų nuodėmės nukreipė jus nuo kelio į palaimą. 26 Mano tautoje daug yra nedorėlių, metančių savo tinklus. Jie spendžia spąstus lyg medžiotojai, bet sugauna žmones. 27 Kaip medžiotojo krepšys prikimštas paukščių, taip jų namai – pilni klastų. Šitaip jie turtėja ir darosi galingi, 28 išplersta ir nutunka. Jų nedori darbai – nuodėmė ant nuodėmės, – teisingumo nė paisyt nepaiso, našlaičių bylų negina, vargšų skundų negirdi. 29 Kaip už tokius darbus nebausiu? – tai VIEŠPATIES žodis. – Kaip tokiai tautai nekeršysiu? 30 Baisus ir šlykštus dalykas atsitiko krašte: 31 pranašai pranašaudami meluoja, kunigai valdo, kaip pranašai liepia, o mano tautai tas patinka! Bet ką darysite, kai ateis galas?“ | 
