^1 [i1]VIEŠPATS man parodė dvi figų pintines, padėtas prieš VIEŠPATIES Šventyklą. Tai buvo po to, kai Babilono karalius Nebukadnezaras ištrėmė iš Jeruzalės ir nugabeno į Babiloną Jehojakimo sūnų Judo karalių Jekoniją ir Judo didžiūnus, amatininkus bei meistrus. ² Vienoje pintinėje figos buvo labai geros – ankstyvosios, o kitoje pintinėje figos buvo labai prastos, – tokios prastos, jau nebevalgomos. ³ Kreipėsi į mane VIEŠPATS: „Ką tu matai, Jeremijau?“ – „Figas, – atsakiau, – gerosios figos – labai geros, bet prastosios – labai blogos, tokios blogos, jog jau nebevalgomos“. ⁴ Tuomet išgirdau VIEŠPATIES žodį: ⁵ „Taip kalbėjo VIEŠPATS, Izraelio Dievas: 'Aš laikau Judo tremtinius, kuriuos išsiunčiau iš šitos vietos į kaldėjų kraštą, tokiais gerais, kaip šios gerosios figos. ⁶ Aš rūpinsiuos jų gerove ir grąžinsiu juos į šitą kraštą. Aš atstatysiu juos, o ne griausiu, atsodinsiu juos, o ne rausiu. ⁷ Aš duosiu jiems širdį, kad pripažintų mane, jog esu VIEŠPATS. Jie bus mano tauta, o aš būsiu jų Dievas, nes jie visa širdimi sugrįš pas mane. ⁸ Bet Judo karalių Zedekiją, jo didžiūnus, Jeruzalės likutį, – išlikusį krašte ir apsigyvenusį Egipte, – aš laikysiu prastomis figomis, tokiomis prastomis, jog jau nebevalgomos, – taip kalbėjo VIEŠPATS. ⁹ Aš padarysiu juos siaubo reginiu visoms žemės karalystėms, gėda, patarle, pajuoka, keiksmu visose vietovėse, į kurias juos nublokšiu. ¹⁰ Siųsiu jiems kalaviją, badą ir marą, kol jie visiškai pradings iš krašto, kurį daviau jiems ir jų tėvams'“.

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>