Jeremijo skundas 10 Vargas man, motina mano, kad mane pagimdei, – žmogų, kuris kaltina ir teisia visą kraštą! Aš nei kam skolinau, nei esu kam skolingas, tačiau keikia mane visi. 16 Kai tavieji žodžiai buvo man duoti, juosius ryte prarijau, – tavasis žodis atnešė man džiaugsmą ir širdies linksmybę, nes aš tapau tavo, VIEŠPATIE, Galybių Dieve! 17 Ne man sėdėti minioje, juokauti ir linksmintis. Tavosios rankos paliestas, vienišas sėdėjau, nes mane pripildei apmaudo. 18 Kodėl mano skausmui nėra galo, o manoji žaizda tokia pikta, jog negyja? Ai, iš tikrųjų tu man esi klastingas upokšnis,[i2] – vandenys, kuriais negali pasitikėti! 19 Į tai VIEŠPATS man atsakė: „Jei atsigręši, atnaujinsiu tave, vėl būsi mano tarnas. Jei tu skelbsi, kas brangu, o ne kas be vertės, vėl būsi tarsi mano lūpos. Tegu jie gręžiasi į tave, nesigręžk tu į juos! 20 Tuomet padarysiu tave šiai tautai tvirtu vario mūru. Nors jie ir puls tave, bet tavęs neįveiks, nes aš esu su tavimi, tau padėti ir tave gelbėti, – tai VIEŠPATIES žodis. 21 Išgelbėsiu tave iš nedorėlių rankų, iš negailestingų nagų tave išvaduosiu. | 
