Didžioji sausra 1 Žodis, kurį VIEŠPATS davė Jeremijui, apie sausrą: 2 „Judo karalystė liūdi, jos miestų vartai sunykę, žmonės guli ant žemės iš sielvarto, o iš Jeruzalės kyla šauksmas. 3 Jos didžiūnai siunčia tarnus vandens, – nueina prie talpyklų, bet vandens neranda ir sugrįžta tuščiais ąsočiais. Nusigandę ir sumišę užsidengia galvas. 4 Sustojo darbas laukuose, nes krašte nebuvo lietaus. Artojai nusigandę, – jie užsidengia galvas. 5 Net briedė laukuose pameta savo atvestą jauniklį, nes žolės nėra. 6 O laukiniai asilai stovi ant plikų kalvų, dvėsuodami kaip šakalai, – jų akys apsiblaususios, nes trūksta pašaro“. 7 „Nors mūsų kaltės ir liudija prieš mus, tačiau gelbėk, VIEŠPATIE, dėl savojo vardo! Nors mūsų atsimetimai be skaičiaus, nors mes nusidėjome tau... 8 Tu – Izraelio viltis, VIEŠPATIE, jo gelbėtojas nelaimėje! Kodėl esi lyg svetimas šiame krašte, tarsi pakeleivis, užėjęs vien pernakvoti? 9 Kodėl esi lyg staigmenos pritrenktas žmogus, tarsi galiūnas, negalintis išgelbėti? Juk tu esi tarp mūsų, VIEŠPATIE, tavuoju vardu mes vadinami: neapleisk mūsų!“ 10 Apie šią tautą VIEŠPATS taip kalbėjo: „Iš tikrųjų jie taip mėgsta klaidžioti, kad net savųjų kojų netausoja“. Dėl to jie nemieli VIEŠPAČIUI. Dabar jis atsimins jų kaltę ir nubaus už jų nuodėmes. 11 Tada VIEŠPATS tarė man: „Nesimelsk už šitą tautą ir gerovės jai neprašyk! 12 Kai jie pasninkaus, aš negirdėsiu jų maldavimo, kai jie aukos deginamąsias aukas ir maisto atnašas, aš jų nepriimsiu. Kalaviju, badu ir maro rykšte jiems galą padarysiu“. 13 Atsakiau: „Ai, Viešpatie DIEVE! Pranašai jiems žada: 'Jūs nematysite kalavijo, badas jūsų neužpuls, nes amžiną taiką duosiu jums šioje vietoje'“. 14 „Ką pranašai skelbia mano vardu, yra melas! – atsakė man VIEŠPATS. – Jų aš nesiunčiau, įgaliojimo jiems nedaviau, nieko jiems nekalbėjau. Prasimanytus regėjimus, tuščius būrimus, savo pačių vaizduotės apgaulę jie skelbia jums!“ 15 Šitaip VIEŠPATS toliau kalbėjo: „Pranašai, pranašaują mano vardu, nors aš jų nesiunčiau, nesiliaujantys skelbti: 'Kalavijas ir badas neištiks šio krašto', – patys galą gaus nuo kalavijo ir bado. 16 O žmonės, kuriems jie pranašauja, tysos išmesti Jeruzalės gatvėse, tapę bado ir kalavijo auka. Nebus kam jų laidoti, – nei jų pačių, nei jų žmonų, jų sūnų, jų dukterų, – nes ant jų išliesiu jų pačių nedorumo atpildą“. 17 „O tu perduosi jiems šitą žodį: tesrūva mano akys ašaromis nakčia ir dieną, be perstojo, nes baisus nuniokojimas ir nepagydoma žaizda nukankino mergelę dukrą, manąją tautą. 18 Išeinu į laukus – štai kritę nuo kalavijo! Ateinu į miestą – štai pasiligoję iš bado! Net ir pranašas, ir kunigas klajoja po kraštą, – sutrikę, nežino ką daryti“. Tautos maldavimas 19 Nejau tu visiškai atmetei Judą? Ar Zionas tapo tau bjaurus? Nejau mus taip pribloškei, kad jau nebėra mums išgydymo? Tikėjomės taikos, bet nieko gera nematyti; laukėme išgydymo, ir štai vien klaikas! 20 Išpažįstame, VIEŠPATIE, savo nedorumą ir kaltę mūsų tėvų, – nes tikrai nusidėjome tau. 21 Savojo vardo dėlei tu mūsų neatmesk, nepadaryk negarbės savosios šlovės sostui! Atmink savo sandorą su mumis ir jos nenutrauk! 22 Ar gali kuris iš tautų stabų duoti lietaus? Ar gali pats dangus atsiųsti būriais lietų? Argi tai ne tu vienas, VIEŠPATIE? Mūsų Dieve, mes dedame viltis į tave, nes tik tu visa tai padarei. | 
