17 „O tu perduosi jiems šitą žodį: tesrūva mano akys ašaromis nakčia ir dieną, be perstojo, nes baisus nuniokojimas ir nepagydoma žaizda nukankino mergelę dukrą, manąją tautą. 18 Išeinu į laukus – štai kritę nuo kalavijo! Ateinu į miestą – štai pasiligoję iš bado! Net ir pranašas, ir kunigas klajoja po kraštą, – sutrikę, nežino ką daryti“. Tautos maldavimas 19 Nejau tu visiškai atmetei Judą? Ar Zionas tapo tau bjaurus? Nejau mus taip pribloškei, kad jau nebėra mums išgydymo? Tikėjomės taikos, bet nieko gera nematyti; laukėme išgydymo, ir štai vien klaikas! 20 Išpažįstame, VIEŠPATIE, savo nedorumą ir kaltę mūsų tėvų, – nes tikrai nusidėjome tau. 21 Savojo vardo dėlei tu mūsų neatmesk, nepadaryk negarbės savosios šlovės sostui! Atmink savo sandorą su mumis ir jos nenutrauk! 22 Ar gali kuris iš tautų stabų duoti lietaus? Ar gali pats dangus atsiųsti būriais lietų? Argi tai ne tu vienas, VIEŠPATIE? Mūsų Dieve, mes dedame viltis į tave, nes tik tu visa tai padarei. | 
