Palyginimai ir įspėjimai 1 VIEŠPATS į mane kreipėsi taip: „Eik ir nusipirk lininį juosmens aprišalą,[i1] nešiok jį ant savo strėnų. Nemerk jo į vandenį“. 2 Nusipirkau juosmens aprišalą, kaip VIEŠPATS liepė, ir nešiojau jį ant strėnų. 3 Antrąkart atėjo man VIEŠPATIES žodis: 4 „Pasiimk juosmens aprišalą, kurį nusipirkai ir nešioji, nueik prie 'Parato'[i2] ir ten paslėpk jį uolos plyšyje“. 5 Nuėjau prie 'Parato', kaip VIEŠPATS buvo man paliepęs, ir paslėpiau jį ten uolos plyšyje. 6 Po kurio laiko VIEŠPATS vėl kreipėsi į mane: „Dabar vėl eik prie 'Parato' ir parnešk juosmens aprišalą, kurį buvau tau liepęs ten paslėpti“. 7 Nuėjau vėl prie 'Parato', suieškojau ir paėmiau juosmens aprišalą iš tos vietos, kurioje buvau jį paslėpęs. Žinoma, juosmens aprišalas buvo sutrūnijęs ir niekam tikęs! 8 Tada atėjo man VIEŠPATIES žodis: 9 „Taip sako VIEŠPATS: 'Lygiai taip supūdysiu įžūlųjį Judo išdidumą ir įžūlųjį Jeruzalės išdidumą. 10 Nedoroji tauta, atsisakanti klausyti mano žodžių, besielgianti pagal savo širdies užsispyrimą, einanti paskui svetimus dievus, jiems tarnaudama ir juos garbindama, liks kaip šis juosmens aprišalas, kuris niekam nebetinka. 11 Nes kaip juosmens aprišalas priglūsta žmogui prie strėnų, taip aš buvau priglaudęs visus Izraelio namus ir visus Judo namus prie savęs, – tai VIEŠPATIES žodis, – idant jie būtų mano tauta, skelbtų mano vardą, garbę ir didingumą. Tačiau jie nenorėjo klausyti'“. 12 „Perduok jiems ir šitą žodį: 'Taip kalbėjo VIEŠPATS, Izraelio Dievas: vynui skirti ąsočiai pripildomi vyno! Jeigu jie tau atsakys: 'Argi mes patys nežinome, kad vynui skirti ąsočiai turėtų būti pripildomi vyno?' – 13 pasakyk jiems: 'VIEŠPATS taip kalbėjo: saugokitės! Nugirdysiu iki girtumo visus šito krašto gyventojus – karalius, Dovydo soste sėdinčius, kunigus ir pranašus, visus Jeruzalės žmones. 14 Sudaužysiu juos vienas į kitą, senus ir jaunus drauge, – tai VIEŠPATIES žodis. Nei gailestingumas, nei užuojauta, nei švelnumas – niekas manęs nesulaikys, kad jų nesunaikinčiau'“. Paskutinis įspėjimas 15 Klausykite ir įsidėmėkite! Nesipuikuokite, nes VIEŠPATS kalbėjo! 16 Duokite šlovę VIEŠPAČIUI, savo Dievui, kol dar nesutemo, kol dar prieblandoje jūsų kojos neklupinėja ant kupstų, kol dar jūsų lauktoji šviesa nepavirto niūria tamsa, nepasikeitė į tamsius debesis. 17 Bet jeigu jūs į tai nekreipsite dėmesio, išliesiu slapta daug ašarų dėl jūsų išdidumo. Be perstojo plūs mano akys ašaromis, nes VIEŠPATIES kaimenė yra genama į tremtį. Tremtis 18 Sakykite karaliui ir karaliaus motinai: „Lipkite žemyn nuo savo sostų, sėskitės žemai, nes nukrito nuo jūsų galvos jūsų puikiosios karūnos“. 19 Negebo miestai yra apgulti, nėra kam jų gelbėti. Visi Judo žmonės nušluoti į tremtį, – visi ištremti. Jeruzalės gėda 20 Pakelk savo akis, Jeruzale! Pasižiūrėk, kaip jie ateina iš šiaurės! Kurgi kaimenė, kuri buvo tau patikėta, – kaimenė, kuria taip didžiuojies? 21 Ką tu sakysi, kai užpuls tave kaip užkariautojai tie, kuriuos tu pati mokei būti meilužiais? Ar nesurems tavęs skausmai, kaip suremia gimdančią moterį? 22 Kai klausi širdyje: „Kodėl man taip atsitiko?“ – žinok, kad už savo didžią kaltę esi apnuoginta ir esi prievartaujama. 23 Argi gali etiopas pakeisti savo odą, o leopardas savo dėmes? Tad, ar įgudę blogai elgtis, galėtumėte daryti gera? 24 Tarsi vėtomus pelus išblaškysiu juos, dykumos vėjui papūtus! 25 Toks bus tavasis likimas – mano tau atseikėta dalia, – tai VIEŠPATIES žodis, – dėl to, kad mane pamiršai ir pasitikėjai melu. 26 Aš pats užversiu tavo sijoną tau ant galvos, kad pasirodytų tavoji gėda. 27 Tavąjį svetimavimą, tavo gašlų žvengimą, tavąjį begėdišką pasileidimą, – jūsų gėdingus darbus aš matau ant kalvų ir laukuose. Ai, vargas tau, Jeruzale, nes nenori būti švari! Iki kolei gi? | 
