Galutinis Dievo atsakymas 1 VIEŠPATS man tarė: „Net jei pats Mozė ir Samuelis man juos užtartų, – ir tai mano širdis į šitą tautą nelinktų. Varyk juos man iš akių, tegu eina sau! 2 Jeigu jie klaustų: 'Kur mes eisime?' – atsakyk jiems: 'Štai ką pasakė VIEŠPATS: kas paženklintas marui – mirs maru, kas paženklintas kalavijui – žus nuo kalavijo, kas paženklintas badui – nuo bado mirs, kas paženklintas nelaisvei – išeis į nelaisvę! 3 Keturias rykštes nutariau jiems skirti, – sako VIEŠPATS: – kalaviją, kad mirtį neštų, šunis, kad kūnus tąsytų, padangių paukščius ir lauko žvėris, kad surytų ir sudraskytų. 4 Padarysiu juos siaubu visoms karalystėms žemėje kaip bausmę už tai, ką Judo karalius Manasas, Hezekijo sūnus, padarė Jeruzalėje'“. Jeruzalės galas 5 Kam tavęs bus gaila, Jeruzale, kas tave paguos? Kas sustos tavęs paklausti, kaip gyvuoji? 6 Tu pati mane atmetei, – tai VIEŠPATIES žodis, – tu pati man atgręžei nugarą. Todėl pakėliau prieš tave savo ranką, kad tave sunaikinčiau, – pavargau besigailėdamas. 7 Išvėčiau juos vėtykle po žemės gyvenvietes. Atėmiau vaikus, sunaikinau savo tautą, nes jie atsisakė pasukti iš savo kelių. 8 Jų našlių buvo daugiau negu jūros smilčių. Atvedžiau jiems – motinoms ir jaunuoliams – niokotoją vidury dienos. Leidau, kad juos staiga užkluptų sąmyšis ir klaikas. 9 Septynetą pagimdžiusioji alpsta, merdi gaudydama orą. Jos saulė nusileido dienai nesibaigus, – sugėdinta ji, apimta nevilties. Jų likutį atiduosiu kalavijui, į jų priešų rankas, – tai VIEŠPATIES žodis. Jeremijo skundas 10 Vargas man, motina mano, kad mane pagimdei, – žmogų, kuris kaltina ir teisia visą kraštą! Aš nei kam skolinau, nei esu kam skolingas, tačiau keikia mane visi. 11 Bet prisiekiu tau, VIEŠPATIE, dėl jų labo tau tarnavau, užtariau prieš tave priešą, pavojaus ir nelaimės ištiktą. 12 [i1]{Ar gali kas sutrupinti geležį, ypač geležį iš šiaurės, geležį, maišytą su variu? 13 Tavo turtus ir iždus atiduosiu išgrobti, kaip atpildą už tavo nuodėmes, padarytas visose tavo valdose. 14 Padarysiu tave vergu tavo priešų krašte, kurio tu nepažįsti, – mano pyktis užkūrė ugnį, kuri jus sudegins.} 15 Ai, tu žinai! VIEŠPATIE, atmink mane! Pasirūpink manimi! Už mane atkeršyk mano persekiotojams! Nepasiduok savo kantrybei! Neleisk man pražūti, atmink, jog dėl tavęs kenčiu užgauliojimus! 16 Kai tavieji žodžiai buvo man duoti, juosius ryte prarijau, – tavasis žodis atnešė man džiaugsmą ir širdies linksmybę, nes aš tapau tavo, VIEŠPATIE, Galybių Dieve! 17 Ne man sėdėti minioje, juokauti ir linksmintis. Tavosios rankos paliestas, vienišas sėdėjau, nes mane pripildei apmaudo. 18 Kodėl mano skausmui nėra galo, o manoji žaizda tokia pikta, jog negyja? Ai, iš tikrųjų tu man esi klastingas upokšnis,[i2] – vandenys, kuriais negali pasitikėti! 19 Į tai VIEŠPATS man atsakė: „Jei atsigręši, atnaujinsiu tave, vėl būsi mano tarnas. Jei tu skelbsi, kas brangu, o ne kas be vertės, vėl būsi tarsi mano lūpos. Tegu jie gręžiasi į tave, nesigręžk tu į juos! 20 Tuomet padarysiu tave šiai tautai tvirtu vario mūru. Nors jie ir puls tave, bet tavęs neįveiks, nes aš esu su tavimi, tau padėti ir tave gelbėti, – tai VIEŠPATIES žodis. 21 Išgelbėsiu tave iš nedorėlių rankų, iš negailestingų nagų tave išvaduosiu. | 
