Jeremijas skundžiasi ir klausinėja Dievą 1 Teisus tu liktum, VIEŠPATIE, jeigu su tavimi eičiau į ginčus. O vis dėlto turiu skundą ant tavęs. Kodėl sėkmė lydi nedorėlius? Kodėl visi sukčiai tarpsta? 2 Tu juos pasodinai, ir jie šaknis įleido, – vešliai sau auga ir net vaisių neša. Tu esi jų lūpose, bet toli nuo jų širdies. 3 [i1]VIEŠPATIE, tu tikrai mane pažįsti, permatai mane, ištiri mano širdį ir žinai, kad ji tavo rankose. Išgaudyk juos kaip avis skerdimui, atskirk juos nuo kitų žudymo dienai. 4 Kaip ilgai dar turės kraštas liūdėti ir žolė visur laukuose vysti? Argi turi gaišti gyvuliai ir paukščiai dėl to, kad nedorai elgiasi jo gyventojai? O jie sau sako: „Dievas nemato, ką mes darome!“ | 
