Ištikimybė sandorai su Dievu 1 Žodis, kurį Jeremijas gavo iš VIEŠPATIES: „Klausykite šios sandoros nuostatų! 2 Paskelbk juos Judo žmonėms ir Jeruzalės gyventojams, 3 sakydamas: 'Taip kalbėjo VIEŠPATS, Izraelio Dievas: prakeiktas žmogus, kuris nesilaiko šios sandoros nuostatų, 4 – nuostatų, kuriais įpareigojau jūsų tėvus tą dieną, kai išvedžiau juos iš Egipto žemės, iš tos geležies liejyklos', – būtent: 'Pakluskite man ir laikykitės jų, kaip įsakiau, kad būtumėte mano tauta, o aš būčiau jūsų Dievas, 5 idant galėčiau ištesėti priesaiką, kurią daviau jūsų tėvams, jog paskirsiu jiems kraštą, plūstantį pienu ir medumi, – tą kraštą, kurį šiandien turite'“. – „Tikrai taip, VIEŠPATIE!“ – aš atsakiau. 6 Po to VIEŠPATS kalbėjo man: „Paskelbk visus šiuos nuostatus Judo miestuose ir Jeruzalės gatvėse, sakydamas: 'Klausykite šios sandoros nuostatų ir jų laikykitės. 7 Juk aš primygtinai, ne kartą, įspėjau jūsų tėvus paklusti man, kai išvedžiau juos iš Egipto žemės, ir nesilioviau įspėjinėti iki šios dienos'. 8 Bet jie neklausė, nekreipė nė dėmesio. Visi kaip vienas elgėsi pagal savo nedoros širdies polinkius. Todėl užleidau juos visomis bausmėmis, pagal šios sandoros nuostatus, kurių jie nesilaikė, kaip buvau jiems įsakęs“. 9 VIEŠPATS tarė man: „Judo žmonės ir Jeruzalės gyventojai padarė sąmokslą. 10 Jie grįžo prie nusikaltimų savo protėvių, kurie atsisakė klausyti mano žodžių. Be to, jie nuėjo pas svetimus dievus jų garbinti, o sandorą, kurią buvau sudaręs su jų tėvais, Izraelio namai ir Judo namai sulaužė“. 11 Todėl šitaip VIEŠPATS kalbėjo: „Tikėk manimi, siųsiu jiems nelaimę, kurios jie nepajėgs išvengti. Nors jie manęs šauksis, bet aš negirdėsiu. 12 Kai Judo miestai ir Jeruzalės gyventojai šauksis dievų, kuriems jie degina aukas, kad gelbėtų, šitie dievai nelaimės valandą jiems nieko nepadės. 13 Judai, tu turi tiek dievų, kiek miestų! Kiek Jeruzalėje gatvių, tiek aukurų pasistatėte Gėdai – aukurų aukoms Baalui deginti. 14 O tu nesimelsk už šią tautą! Neužtark jų nei prašymu, nei malda! Aš negirdėsiu, kai jie šauksis manęs savo nelaimės valandą“. Negana atnešti auką į Šventyklą 15 Kokią teisę turi mano mylimoji būti mano Namuose, kai ji daro bjaurius darbus? Ar gali įžadai ir aukų mėsa atitolinti tavąją nelaimę nuo tavęs? Argi per juos pabėgsi nuo pavojaus? 16 „Žaliuojantis alyvmedis, malonus akims“, – taip VIEŠPATS praminė tave. Bet dabar jis tarsi didžiu perkūno trenksmu padega jo lapus, – liepsnoja jo šakos. 17 Galybių VIEŠPATS, kuris tave pasodino, nutarė siųsti tau nelaimę už nedorus Izraelio ir Judo namų darbus. Degindami aukas Baalui, jie įpykdė mane. Sąmokslas prieš Jeremiją 18 VIEŠPATS man tai apreiškė, aš buvau įspėtas. Tik tada leidai tu man jų užmačias permatyti! 19 Aš mat buvau lyg patiklus avinėlis, vedamas pjauti, ir net nenujaučiau, kad jie prieš mane slapta mezga sąmokslus: „Sunaikinkime medį su jo vaisiais, išraukime jį iš gyvųjų žemės, kad jo nė vardas nebebūtų minimas“. 20 Bet tu, Galybių VIEŠPATIE, sprendi teisingai, ištiri jausmus ir širdį![i1] Leisk man pamatyti, kaip tu jiems atkeršysi, nes tau patikėjau savąjį reikalą! 21 Todėl šitaip kalbėjo VIEŠPATS Anatoto žmonėms, ieškantiems mane užmušti ir sakantiems: „Nepranašauk VIEŠPATIES vardu, jeigu nenori mirti nuo mūsų rankos“. 22 Taigi štai ką Galybių VIEŠPATS pasakė: „Tikėk manimi, nubausiu juos! Jų jauni vyrai kris nuo kalavijo, jų sūnūs ir dukterys mirs iš bado. 23 Neliks jiems jokio likučio, nes sukelsiu nelaimę Anatoto žmonėms – jų žūties metą“. | 
