Jeremijas skundžiasi ir klausinėja Dievą 1 Teisus tu liktum, VIEŠPATIE, jeigu su tavimi eičiau į ginčus. O vis dėlto turiu skundą ant tavęs. Kodėl sėkmė lydi nedorėlius? Kodėl visi sukčiai tarpsta? 2 Tu juos pasodinai, ir jie šaknis įleido, – vešliai sau auga ir net vaisių neša. Tu esi jų lūpose, bet toli nuo jų širdies. 3 [i1]VIEŠPATIE, tu tikrai mane pažįsti, permatai mane, ištiri mano širdį ir žinai, kad ji tavo rankose. Išgaudyk juos kaip avis skerdimui, atskirk juos nuo kitų žudymo dienai. 4 Kaip ilgai dar turės kraštas liūdėti ir žolė visur laukuose vysti? Argi turi gaišti gyvuliai ir paukščiai dėl to, kad nedorai elgiasi jo gyventojai? O jie sau sako: „Dievas nemato, ką mes darome!“ Dievas atsako Jeremijui 5 Jei lenktynės su pėsčiais tave nuvargino, kaip galėsi varžytis su raiteliais? Jei tu jautiesi saugus tik ramiame krašte, tai ką gi darysi Jordano brūzgynuose? 6 Juk net tavo broliai ir tavieji namiškiai pasielgė klastingai su tavimi. Net jie pakeltu balsu rėkia tau už nugaros. Tu nepasitikėk jais, nors jie ir kreiptųsi draugiškai į tave. Viešpaties rauda dėl savo tautos nelaimės 7 Palikau savo Namus, atmečiau savąjį paveldą. Savo numylėtinę atidaviau į jos priešų rankas. 8 Mano paties tauta prieš mane atsigręžė kaip liūtas miške. Kadangi ji pakėlė savo balsą prieš mane, todėl elgiuosi su ja kaip su priešu. 9 Manoji tauta yra lyg paukštis, iš visų pusių plėšriųjų paukščių puolamas. Eikite šen! Rinkitės, visi laukų žvėrys! Ateikite ir rykite! 10 Daug piemenų nusiaubė manąjį vynuogyną, nutrypė kojomis mano paveldą. Jie pavertė mano žavųjį lauką apleista dykyne. 11 Padarė jį niūria dykyne, – nuniokotas jis guli prieš mane. Visas kraštas nuniokotas, bet nė vienas to neima į širdį. 12 Ant visų dykynės kalvų įsikūrė plėšikai, nes VIEŠPATIES kalavijas ryja žemę nuo vieno krašto iki kito. Nėra ramybės žmonėms. 13 Pasėjo kviečius, o pjauna erškėčius, nusiplūkė be jokios naudos. Jie kenčia dėl savo pjūties, dėl liepsnojančio VIEŠPATIES pykčio. Judo karalystės kaimynai 14 Taip kalbėjo VIEŠPATS: „Turiu šį tą pasakyti visiems savo nedoriems kaimynams,[i2] naikinantiems paveldą, kurį daviau Izraeliui – savajai tautai kaip nuosavybę. Štai išrausiu juos iš jų žemių, o Judo namus išrausiu iš jų tarpo. 15 Bet tada, kai būsiu juos išrovęs, vėl jų pasigailėsiu ir parvesiu kiekvieną į savąjį paveldą ir į savąjį kraštą. 16 Ir tuomet, – jeigu jie iš tikrųjų mokysis eiti mano tautos keliu, prisieks mano vardu: 'Kaip gyvas VIEŠPATS!' – jie, kurie pirma buvo mokę mano tautą prisiekti Baalu, – turės vietos mano tautoje. 17 Bet jeigu nepaklausys, – tą tautą išrausiu ir visiškai ją sunaikinsiu, – tai VIEŠPATIES žodis“. | 
