Stabai ir tikrojo Dievo garbinimas 1 Klausykite žodžio, kurį VIEŠPATS pasakė apie jus, Izraelio namai! 2 VIEŠPATS šitaip kalbėjo: – Nemėgdžiokite tautų kelio, nenuogąstaukite dėl ženklų dangaus skliaute,[i1] nors dėl jų tautos ir nuogąstauja. 3 Ką tautos tiki – gryna apgaulė, nes stabai – tik rąstgalys iš miško medžio, išskobtas meistro skaptuku, 4 auksu ar sidabru papuoštas. prikaltas plaktuku ir vinimis, kad nepargriūtų. 5 It paukščių baidyklė melionų darže, – kalbėti jie negali. Juos reikia nešioti, – mat patys nepaeina. Nebijokite jų, nes jie negali nei žalos padaryti, nei naudos atnešti. 6 Tokio kaip tu, VIEŠPATIE, kito nėra! Didingas tu, didinga tavojo vardo galybė! 7 Kas gali tavęs nebijoti, tautų Karaliau? Tai pridera tau, nes tarp visų išminčių tautose, visų tautų valdose, tokio kaip tu kito nėra! 8 Visi jie kaip vienas yra be žado ir be jausmo, – taigi ką gali jie išmokti iš medinių stabų? 9 Jie – iš Taršišo atvežtas, plaktuku kaldintas sidabras, ir auksas iš Ufazo! Jie – meistro išmonė ir auksakalio rankdarbis. Violetinis ir purpurinis yra jų apdaras, – visi lig vieno jie – nagingų amatininkų dirbinys. 10 VIEŠPATS – tikrai Dievas, jis – gyvasis Dievas, amžinasis Karalius. Nuo jo pykčio dreba žemė, tautos jo apmaudo pakelt nepajėgia. 11 [i2]{Taip sakysite jiems: „Dievai, kurie nei dangaus, nei žemės nesukūrė, pradings nuo žemės ir iš po dangaus skliauto!} 12 Jis sukūrė žemę savo galybe, padėjo pamatus pasauliui savo išmintimi, išskleidė dangaus skliautą savo išmone. 13 Kai sugriaudžia jo balsas, šniokščia vandenys dangaus skliaute. Jis atpučia debesis nuo žemės pakraščių, padaro tviskančius žaibus lietui, išleidžia viesulus iš aptvarų. 14 Kiekvienas žmogus kvailas, be supratimo, – sau pačiam gėdą daro auksakalys savaisiais stabais, nes nuliejo apgaulę, be gyvybės alsavimo. 15 Jie niekam tikę, vien juoko verti. Atėjus jų bausmės metui, išnyks kaip nebuvę. 16 Nepanaši į juos yra Jokūbo dalis, – jis yra visa ko kūrėjas, Izraelis – jo paveldo gentis, jo vardas – Galybių VIEŠPATS. Klaikas krašte 17 Susidėk sau ryšulį ir traukis iš krašto, apgultasis mieste! 18 Nes VIEŠPATS šitaip kalbėjo: „Štai šį kartą tikrai gyventojus iš krašto išblokšiu, taip prislėgsiu, kad jie pajus!“ 19 Vargas man! Esu žuvęs! Mano žaizda nepagydoma. O aš tariau: „Tai tik liga, aš galiu ją ištverti“. 20 Mano palapinė nusiaubta, visos jos virvės nutrauktos. Manieji vaikai paliko mane, jų nebėra, – niekas mano palapinės nebestatys, nėra kas išskleistų mano palapinės dangas. 21 Nes ganytojai buvo kvaili, neieškojo VIEŠPATIES. Dėl to ir nelydėjo jų sėkmė, visos jų kaimenės buvo išvaikytos. 22 Klausykis! Girdėt ūžesys! Artėja iš šiaurės baisus sąmyšis, kad paverstų Judo miestus tyrais, šakalų lindyne. Jeremijo malda 23 Aš žinau, VIEŠPATIE, kad ne žmogus sau kelią nulemia. Gyvenimo kelio žmogus negali nei pasirinkti, nei gyvenime savuosius žingsnius pakreipti. 24 Pataisyk mus, VIEŠPATIE, tačiau su saiku, ne su pykčiu, idant mūsų niekais nepaverstum. 25 Savo pyktį išliek ant tautų, kurios tavęs nepripažįsta, ir ant tų karalijų, kurios tavojo vardo nesišaukia. Juk jos surijo Jokūbą – sunaikino jį, nusiaubė jo sodybas! | 
