1 Tauta, gyvenusi tamsoje, išvydo didžią šviesą, gyvenusiems nevilties šalyje užtekėjo šviesybė. 2 Tu išaukštinai tą tautą, suteikei jai didį džiaugsmą. Tavo akivaizdoje jie džiūgauja lyg pjūties džiaugsmu, lyg dalydamiesi grobiu. 3 Nes tu sutriuškinai juos slėgusį jungą, jų pečius lenkusią kartį, jų nuožmaus prievaizdo lazdą, kaip anuomet, Midjano dieną. 4 Nes visi sandalai karių, trypusių mūšio maišatyje, visos jų skraistės, išvoliotos kraujyje, bus sudeginta, pamaitins ugnį. 5 Nes kūdikis[i1] mums gimė! Sūnus duotas mums! Jis bus mums valdovas. Jo vardas bus „Nuostabusis Patarėjas, Galingasis Dievas, Amžinasis Tėvas, Ramybės Kunigaikštis“. 6 Jo viešpatavimas be ribų, o taika begalinė. Jis viešpataus Dovydo soste ir valdys jo karalystę: tvirtins ir palaikys ją teismu ir teisumu dabar ir per amžius. Galybių VIEŠPATIES narsa tai įvykdys! Šiaurinės karalystės galas 7 Viešpats pasiuntė žodį prieš Jokūbą, – jis krito ant Izraelio. 8 Visi žmonės žino, – Efraimas ir gyvenantys Samarijoje, – visi, kurie išdidžiai, įžūlia širdimi kalba: 9 „Plytos subiro, bet mes statysime iš tašytų akmenų; platanai iškirsti, bet mes vietoj jų imsime kedrus“. | 
