1 Vargas neteisingų įstatų leidėjams, tiems, kurie rašo neteisėtus potvarkius, 2 užkirsdami skurdžiams kelią į teismą, varžydami vargdienių teises mano tautoje, paversdami našles savo grobiu ir našlaičius – savo laimikiu. 3 Ką darysite bausmės dieną, kada pražūtis ateis iš toli? Pas ką bėgsite ieškoti pagalbos ir kur paliksite savo turtus? 4 Belieka tik slinkti su belaisviais arba tysoti tarp užmuštųjų. Dėl viso to jo pyktis neatlyžo, jo ranka vis dar pakelta! 5 Vargas Asirijai – mano pykčio spragilui, mano įniršio lazdai! 6 Prieš bedievę tautą[i1] aš ją siunčiu, prieš tautą, kuri mane pykdo, – pavedu jai pasigrobti ir pasiplėšti, sutrypti ją kaip gatvių purvą. 7 Bet jai ne tas galvoje, ne apie tai ji mąsto širdimi. Ji užsimojusi naikinti, nušluoti nuo žemės daug tautų 8 ir sako: „Argi mano karo vadai nėra visi karaliai? 9 [i2]Ar nėra Kalno'as[i3] toks, kaip Karkemišas? Ar Hamatas ne kaip Arpadas, o Samarija ar ne kaip Damaskas? 10 Kaip mano ranka pasiekė stabmeldes karalystes, turėjusias daugiau stabų, negu Jeruzalė ir Samarija, 11 kaip aš pasielgiau su Samarija ir jos stabais, argi taip nepadarysiu su Jeruzale ir josios stabais?“ 12 {Užbaigęs savo užmojį prieš Zioną, Viešpats nubaus Asirijos karalių už jo širdies puikybę ir įžūlų išdidumą. 13 Jis juk sako:} „Savo rankų jėga aš tai padariau, savo išmintimi, – nes esu sumanus. Nušlaviau sienas tarp tautų, išplėšiau jų turtus, ištrėmiau daug jų gyventojų. 14 Mano rankos galėjo plėšti tautų turtus lyg paukščių lizdą. Kaip tas, kuris susirenka paliktus kiaušinius, aš susirinkau visą žemę. Nebuvo kam ginti sparnais, niekas nepražiojo snapo, neklykė“. 15 Argi kirvis pūsis prieš tą, kuris juo kerta, argi pjūklas didžiuosis prieš tą, kuris juo pjauna? Nejau lazda mosuos tuo, kuris paima ją į ranką, nejau pagalys pakels tą, kas nėra medis! 16 Todėl Dievas, Galybių VIEŠPATS, suliesins liga jo rubuilius,[i4] po jo garbe pakurs ugnį – gaisro ugnį. 17 Izraelio Šviesa virs ugnimi, jo Šventasis bus liepsna. Per vieną dieną ji sudegins ir suris jo usnis ir erškėčius. 18 Jo puikieji miškai ir derlingieji sodai bus visiškai sunaikinti, – sutirps, kaip lydinys kad sutirpsta. 19 Medžių likutis jo miške bus toks menkas, jog net vaikas pajėgs juos suskaityti. 20 Tą dieną Izraelio likutis ir Jokūbo namų bėgliai nebesikliaus tąja tauta, kuri jų vos nesunaikino, bet sudės viltį į VIEŠPATĮ, Izraelio Šventąjį. 21 Likutis[i5] sugrįš, Jokūbo likutis sugrįš prie galingojo Dievo. 22 Nors tavoji tauta, Izraeli, būtų tokia gausi kaip marių smiltys, jos tik likutis sugrįš. Pražūtis nuspręsta, – atplūs ji teisumo potvyniu. 23 Taip! Dievas, Galybių VIEŠPATS, naikinte sunaikins visą kraštą. 24 Todėl Dievas, Galybių VIEŠPATS, ir sako: „O mano tauta, kuri gyveni Zione, nebijok asiro, nors muša jis tave spragilu, kelia prieš tave lazdą, kaip kadaise darė Egiptas. 25 Nes tik trumpą valandėlę tetruks manasis įniršis ant tavęs, greit juos aš sunaikinsiu savo pykčiu“. 26 Tada Galybių VIEŠPATS kirs jiems botagu, kaip jis kirto Midjanui ties Orebo uola, išties savo lazdą viršum jūros, kaip jis padarė Egiptui. 27 [i6]Tą dieną jo našta bus nuimta nuo tavo pečių, jo jungas nukeltas nuo tavo sprando. Sancheribo įsiveržimas Jis atžygiavo nuo Rimono,28 užėmė Ajatą! Pražygiavo pro Migroną! Prie Michmašo paliko savo gurguoles! 29 Peržygiavo per kalnų perėją: „Geba bus mūsų nakties būstinė!“ Ramos gyventojai pastiro iš siaubo, Gibeos, Sauliaus miesto, žmonės išbėgiojo. 30 Šauk visu balsu, Galimų dukra! Įsiklausyk, Lajiša! Atsiliepk jai, Anatote! 31 Ištuštėjo Madmena, Gebimų gyventojai gelbėdamies padus pasipustė. 32 [i7]Šiandien pat priešas apsistos prie Nobo, grūmos kumščiais Ziono kalnui, Jeruzalės miestui! 33 Štai Valdovas, Galybių VIEŠPATS, baisia jėga nublokš juos, kaip nukirstas šakas nuo medžio. Išdidžiausi ir aukščiausi bus nukirsti ir pažeminti. 34 Miško tankynes kirvis iškirs, ir didingieji Libano medžiai kris. | 
