1 VIEŠPATS taip kalba: „Dangus – mano sostas, o žemė – man kojoms suolelis. Kur yra tie namai, kuriuos galėtumėte man pastatyti? Kur yra ta mano poilsio vieta? Dievas teisia tautas 2 O mano ranka visa tai sukūrė, visa tai yra mano“, – toksai VIEŠPATIES žodis. „Aš rūpinuosi žmogumi, suvargusiu ir sielvartaujančiu, – tuo, kuris dreba nuo mano žodžio. 3 Aukoti jautį ar užmušti žmogų,[i1] skersti aviną ar sukti šuniui sprandą, aukoti grūdus ar lieti kiaulės kraują, deginti smilkalus ar garbinti stabą, – tai dalykai taip mėgstami žmonių, kuriems malonios jų pačių bjaurios apeigos. 4 Bet aš jiems parinksiu sunkius išbandymus ir užleisiu ant jų, ko jie bijo. Dėl to, kad niekas neatsiliepė, kai šaukiau, nesiklausė, kai jiems kalbėjau, dėl to, kad jie darė, kas yra bloga mano akyse, ir rinkosi, kas yra prieš mano valią“, – 5 klausykitės VIEŠPATIES žodžio jūs, kurie drebate nuo jo balso: „Jūsų tautiečiai, kurie jūsų neapkenčia ir atstumia dėl manojo vardo, sako: 'Teparodo VIEŠPATS savo šlovę, kad galėtume jūsų džiaugsmu pasidžiaugti'. Tačiau jie bus sugėdinti“. 6 Griausmas veržiasi iš miesto, balsas iš Šventyklos. Tai balsas VIEŠPATIES, atsilyginančio priešams už jų darbus. Motina Jeruzalė 7 Dar nesuremta skausmų, ji gimdo.[i2] Pirmiau, negu ją užklumpa gimdymo skausmai, saugiai pagimdo sūnų. 8 Kas girdėjo tokį dalyką, kas regėjo ką nors panašaus? Ar gali kraštas įsikurti per vieną dieną, ar tauta gimti vienu akimirksniu? Tačiau Zionas, gimdymo skausmams vos prasidėjus, pagimdė savo vaikus! 9 „Argi aš, atveriantis gimdą, nepagimdysiu?“ – sako VIEŠPATS. „Arba aš, leidęs pradėti, uždarysiu įsčias?“ – sako tavo Dievas. 10 Drauge su Jeruzale džiaukitės ir būkite dėl jos linksmi visi, kurie ją mylite! Džiūgaukite kartu su ja visi, kurie dėl jos liūdėjote! 11 Kad jūs penėtumėtės ir pasisotintumėte jos krūtų paguoda, kad jūs gertumėte su džiaugsmu iš jos šlovingų krūtų. 12 „Nes VIEŠPATS taip sako: „Užliesiu jus gerove kaip upe, tautų turtais tarsi išsiliejusia srove. Kaip mažyliai būsite nešiojami ant jos rankų, sūpuojami ant jos kelių. 13 Kaip motina guodžia savo sūnų, taip aš paguosiu jus, – Jeruzale būsite paguosti“. 14 Kada tai išvysite, pradžiugs jūsų širdys, jūsų kaulai sužaliuos nelyginant žolė. Savo tarnams VIEŠPATS apreikš savo ranką, bet savo priešams – savąjį pyktį. 15 Štai VIEŠPATS ateis kaip ugnis, jo vežimai bus tarsi viesulas, kad išlietų savo pyktį deginančia kaitra, savo bausmę ugnies liepsnomis. 16 Ugnimi ir kalaviju VIEŠPATS teis žmoniją, – daug bus VIEŠPATIES aukų. 17 „Visi, kas pasišvenčia ir apsivalo, eidami į alkus kaip sekėjai jų stabo, kas valgo kiaulieną, roplius ir peles, pražus drauge su savo darbais ir užmojais“, – sako VIEŠPATS. 18 Ateinu surinkti visų tautų ir giminių.[i3] Jos ateis ir išvys mano šlovę. 19 Duosiu ženklą jiems ir tuos, kurie iš jų bus išlikę, pasiųsiu pas tautas: į Taršišą, Putą ir Ludą, Mešechą, Tubalą ir Javaną, – į tolimąsias salas, kurios niekuomet negirdėjo garso apie mane, neregėjo mano šlovės. Jie paskelbs tautoms mano garbę. 20 Ir iš visų tautų, – sako VIEŠPATS, – jie pargabens jūsų brolius kaip atnašą VIEŠPAČIUI – ant arklių ir vežimuose, neštuvais, ant mulų ir kupranugarių. Atgabens juos į Jeruzalę, mano šventąjį kalną, – sako VIEŠPATS, – kaip izraeliečiai kad neša savo atnašą švariuose induose. 21 Kai kuriuos iš jų padarysiu kunigais ir levitais, – sako VIEŠPATS. 22 „Kaip naujieji dangūs ir naujoji žemė, kuriuos aš kuriu, gyvuos mano akivaizdoje, – tai VIEŠPATIES žodis, – taip gyvuos tavoji giminė ir tavasis vardas. 23 Kiekvieną jaunatį ir kas šabą visa žmonija ateis manęs pagarbinti, – sako VIEŠPATS.- 24 Jie išeis pasižiūrėti lavonų[i4] tų, kurie kėlė maištą prieš mane, – juos griaužiantis kirminas nemirs, jų ugnis niekad nebus užgesinta, bjaurastis bus jie visai žmonijai“. | 
