Raginimas pasitikėti Viešpačiu 1 „Klausykitės manęs, kas siekiate teisumo ir ieškote VIEŠPATIES. Pagalvokite apie uolą,[i1] iš kurios buvote iškirsti, apie žvyrduobę, iš kurios buvote iškasti. 2 Pagalvokite apie Abraomą, savo tėvą, ir Sarą, jus pagimdžiusią. Jis buvo tik vienas, kai jį pašaukiau, laiminau jį ir padariau iš jo daugybę. 3 VIEŠPATS užjaučia Zioną, visiems jo griuvėsiams yra maloningas. Jo dykumą paverčia Edenu ir jo tyrlaukius – VIEŠPATIES sodu. Linksmybės ir džiaugsmo, padėkos giesmių ir muzikos skambesio pilna jame. 4 Klausykitės manęs, tautos,[i2] atkreipkite dėmesį, gentys, nes aš duosiu mokymą ir teisingumą, – šviesą tautoms. Vienu akimirksniu 5 įvykdysiu savo pergalę, mano išganymas ateis kaip šviesa ir mano rankos teis tautas, – salos manimi pasitikės, manosios rankos jos lauks. 6 Pakelkite akis į dangus, pagalvokite apie žemę po kojomis! Nors dangūs ir išnyktų kaip dūmas, o žemė susidėvėtų kaip drabužis ir žmonės kristų kaip musės, mano išganymas tvers per amžius,[i3] manasis teisumas niekad nesusidėvės. 7 Klausykite manęs jūs, žinantieji teisumą, – tauta, imanti mano mokymą širdin: Nebijokite žmonių užgaulės, jų patyčių neišsigąskite! 8 Juos kaip drabužį suės kirminai, kaip vilną sukapos juos kandys. Bet mano teisumas tvers per amžius ir mano išganymas plūs iš kartos į kartą“. 9 Pabusk, pabusk, apsivilk tvirtybe, VIEŠPATIES ranka! Pabusk, kaip senovės dienomis, praėjusiais amžiais! Argi ne tu Rahabą[i4] sukapojai, nudūrei slibiną?[i5] 10 Argi ne tu išdžiovinai jūrą, vandenis didžiosios bedugnės?[i6] Kas padarė kelią iš jūros dugno, kad išpirktieji pereiti galėtų? 11 VIEŠPATIES išpirktieji sugrįš ir, amžinu džiaugsmu vainikuoti, įžengs į Zioną. Juos lydės džiaugsmas ir linksmybė, liūdesys ir aimanos pasitrauks. 12 „Tai aš, aš esu Tas, kuris jus guodžiu, – ko tu bijai? Žmogaus? – jis marus! Žmogaus sūnaus? – jis ne daugiau kaip žolė! 13 Kodėl užmiršai VIEŠPATĮ, savo Kūrėją, kuris dangus išskleidė ir pamatus žemės padėjo? Kiaurą dieną tave kankina baimė dėl engėjo įtūžio, norinčio tave sunaikinti. Bet kurgi tas engėjo įtūžis? 14 Pančiais surakintieji greit bus išvaduoti, nemirs ir neis į Duobę, nei duonos jie nestokos. 15 Aš esu VIEŠPATS, tavo Dievas, kuris įaudrinu jūrą, jog bangos ima šėlti“. – Galybių VIEŠPATS yra jo vardas! 16 „Savo žodžius įdėjau tau į lūpas ir savosios rankos šešėliu apdengiau tave. Aš – tas, kuris išskleidė dangus ir padėjo pamatus žemės, sakiau Zionui:Tu esi mano tauta!'“ Viešpaties taurė – Jeruzalės skausmas 17 Atsibusk, atsibusk! Atsikelk, Jeruzale! Tu gėrei pykčio taurę, kurią laikė VIEŠPATIES ranka, išgėrei iki dugno indą – svaigią taurę! 18 Iš visų jos pagimdytų sūnų nėra kas ja rūpintųsi, iš visų jos išaugintų sūnų nėra kas paimtų ją už rankos! 19 Abi šios nelaimės prislėgė tave! Kas tave užjaus? Nuniokojimas ir sunaikinimas, badas ir kalavijas! Kas tave paguos? 20 Tavieji sūnūs nualpę, – guli visur gatvių kampuose, kaip stirna medžiotojo pinklėse, apsvaigę nuo VIEŠPATIES pykčio, tavo Dievo įniršio įveikti. 21 Bet dabar klausykis, nelaimingoji, – esi apsvaigusi, bet ne nuo vyno! 22 Taip kalba VIEŠPATS, tavasis Valdovas ir Dievas, ginantis savąją tautą: „Štai aš imu tau iš rankos svaigiąją taurę. Iš mano pykčio indo daugiau nebegersi. 23 Paduosiu ją į rankas tavo kankintojams, sakiusiems tau: 'Gulkis ant žemės, kad galėtume sutrypti tave!' Savąją nugarą padarei grindiniu, – gatve praeiviams“. | 
