1 Taip kalba VIEŠPATS: „Kur yra jūsų motinos skyrybų raštas,[i1] kuriuo aš ją paleidau? Ir kuriam savo skolintojui pardaviau aš jus? Tik dėl savo nuodėmių buvote parduoti, tik dėl savo nusižengimų buvo paleista jūsų motina. 2 Kodėl nebuvo nė vieno, kai atėjau? Kodėl niekas neatsiliepė, kai šaukiau? Nejau mano ranka per trumpa, kad išpirkčiau?[i2] Argi stinga man jėgų, kad išvaduočiau? Štai vien pagrūmojimu išdžiovinu jūrą, paverčiu dykuma upes! Jose žuvys, netekusios vandens, dvokia ir gaišta nuo troškulio. 3 Apgaubiu dangus tamsybe, aptraukiu juos ašutine“. 4 „Viešpats DIEVAS man davė iškalbų liežuvį,[i3] kad gebėčiau žodžiu stiprinti nuvargusius. Kas rytą jis žadina mano ausį, kad klausyčiausi tarsi mokinys. 5 Viešpats DIEVAS atvėrė man ausis; aš nemaištavau,[i4] atgal nesitraukiau. 6 Atsukau nugarą mane plakantiems, atkišau žandus raunantiems man barzdą,[i5] nuo užgauliojimo ir spjūvių neslėpiau veido. 7 Viešpats DIEVAS man padeda, todėl aš nesu pažemintas. Nutaisiau savo veidą kietą kaip titnagas, žinau, kad nebūsiu sugėdintas. 8 Mano gynėjas yra arti, – kas drįs su manimi bylinėtis? Stokime vienas prieš kitą teisme! Kas turi bylą prieš mane? Tegu man prisistato! 9 Štai Viešpats DIEVAS man padeda, – tad kas mane bepasmerks? Štai jie visi sutrūnys kaip drabužis, – kandys juos suės“. 10 [i6]Kas iš jūsų bijosi VIEŠPATIES ir paklūsta jo tarno balsui, kas gyvena nakty be šviesos, pasitiki VIEŠPATIES vardu ir neabejoja savo Dievu? 11 Štai jūs – visi, kurie ugnį kuriate ir žiebiatės deglus, gyvenkite pagal savo ugnies šviesą ir pagal deglus, kuriuos įsižiebėte! Nuo mano rankos tai pareina: gulsitės į skausmo patalą. | 
