⁴ „Viešpats DIEVAS man davė iškalbų liežuvį,^[i3]

kad gebėčiau žodžiu stiprinti nuvargusius.

Kas rytą jis žadina mano ausį,

kad klausyčiausi tarsi mokinys.

⁵ Viešpats DIEVAS atvėrė man ausis;

aš nemaištavau,^[i4] atgal nesitraukiau.

⁶ Atsukau nugarą mane plakantiems,

atkišau žandus raunantiems man barzdą,^[i5]

nuo užgauliojimo ir spjūvių neslėpiau veido.

⁷ Viešpats DIEVAS man padeda,

todėl aš nesu pažemintas.

Nutaisiau savo veidą kietą kaip titnagas,

žinau, kad nebūsiu sugėdintas.

⁸ Mano gynėjas yra arti, –

kas drįs su manimi bylinėtis?

Stokime vienas prieš kitą teisme!

Kas turi bylą prieš mane?

Tegu man prisistato!

⁹ Štai Viešpats DIEVAS man padeda, –

tad kas mane bepasmerks?

Štai jie visi sutrūnys kaip drabužis, –

kandys juos suės“.

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>