Viešpaties Tarnas 1 Išgirskite mane,[i1] salos, atkreipkite dėmesį, tolimosios tautos! Mane VIEŠPATS pašaukė dar negimusį, – dar motinos įsčiose tebesantį, jis ištarė manąjį vardą.[i2] 2 Jis padarė iš manęs aštrų kalaviją,[i3] paslėpė mane savo rankos šešėlyje. Jis padarė mane aštria strėle ir įdėjo į savąją strėlinę. 3 „Tu esi mano tarnas,[i4] – man pasakė, – Izraeli, per tave savo šlovę apreikšiu!“ 4 Bet aš pagalvojau: „Veltui aš triūsiau, tuščiai ir be naudos jėgas eikvojau; tačiau mano byla pas VIEŠPATĮ, ir mano atlygis manojo Dievo rankoje. 5 Dabar tvirtai nusprendė VIEŠPATS, kuris mane savuoju tarnu dar motinos įsčiose padarė, kad aš Jokūbą jam parvesčiau, – Izraelis pas jį būtų surinktas. Aš esu pagerbtas VIEŠPATIES akyse, mano Dievas – manoji jėga!“ 6 „Per maža,[i5] – sako jis, – tau būti mano tarnu, prikelti Jokūbo gimines ir sugrąžinti Izraelio likučius. Aš padarysiu tave taip pat ir tautų šviesa, kad mano išganymas pasiektų žemės pakraščius“. 7 Taip kalba VIEŠPATS, Izraelio Atpirkėjas, jo Šventasis, paniekintajam, tam, kuriuo bjaurisi tautos, valdovų tarnui: „Karaliai atsistos, kai tave pamatys, didžiūnai, ir tie lenksis tau iki žemės dėl VIEŠPATIES, kuris yra ištikimas, dėl Izraelio Šventojo, kuris tave išrinko“. Išvadavimas ir Ziono atstatymas 8 Taip kalba VIEŠPATS: „Malonės metu tave išklausau, išganymo dieną tau padedu. Sukūriau tave, paskyriau tave sandora tautai, kad atstatytum kraštą ir išdalytum nuniokotus paveldus. 9 Sakyk kaliniams: 'Išeikite!' ir tiems, kurie tamsybėse: 'Eikite į šviesą!' Pakelėse jie ganysis, ant plikų kalvų visur jie ras ganyklų. 10 Nekęs nei alkio, nei troškulio, nekenks jiems nei dykumų vėjas, nei saulė, nes gailestingasis juos veda ir nuveda prie čiurlenančių šaltinių. 11 Padarysiu jiems kelią per visus savo kalnus, mano vieškeliai bus išlyginti. 12 Štai! Šitie ateina iš toli, vieni iš šiaurės ir vakarų, o kiti iš Syenės[i6] šalies“. 13 Dangūs, džiūgaukite! Iš džiaugsmo šokinėk, žeme! Tegu plyšta kalnai nuo džiaugsmo giesmės! Nes VIEŠPATS paguodė savąją tautą, pasigailėjo savo varguolių. 14 Bet Zionas sako: „Paliko mane VIEŠPATS, užmiršo mane Dievas“. 15 „Ar gali moteris užmiršti savo mažylį, būti nešvelni savo įsčių sūnui? Net jeigu ji ir užmirštų, aš tavęs niekad neužmiršiu. 16 Štai! Įrėžiau tavo vardą savo rankos delne;[i7] tavo mūrus prieš akis turiu nuolat. 17 Tavo atstatytojai čion atskuba, o kas niokojo ir alino tave, atsitraukė nuo tavęs. 18 Pakelk akis ir apsidairyk aplinkui: draugėn jie renkasi ir eina pas tave. „Kaip gyvas aš, – tai VIEŠPATIES žodis, – visais jais pasidabinsi kaip puošmenomis, pasidabinsi jais kaip nuotaka. 19 Tikrai tu buvai nualinta ir nusiaubta, – griuvėsių kraštas, – bet dabar būsi per ankšta savo naujakuriams, nors tavo engėjai ir bus pasitraukę toli. 20 Vaikai, kurių buvai netekusi, vis dėlto tau sakys: 'Čia man per ankšta, man reikia daugiau vietos, kad galėčiau įsikurti!' 21 Tada tu sakysi savo širdy: 'Kas man pagimdė juos? Juk aš buvau bevaikė ir bevaisė, {ištremta ir atstumta}, kas juos man išaugino? Štai! Juk buvau aš likusi vienų viena, o šitie iš kur?'“ 22 Taip kalba Viešpats DIEVAS: „Štai pakelsiu savo ranką tautoms ir duosiu savąjį ženklą gentims, – jos pargabens ant rankų tavo sūnus, o dukras parneš ant savo pečių. 23 Karaliai bus tavųjų vaikų įtėviais, o karalienės jų įmotėmis. Veidu į žemę puldami, jie tave pagerbs ir laižys dulkes nuo tavo kojų. Tuomet tu tikrai žinosi, kad aš esu VIEŠPATS, – tie, kurie pasitiki manimi, nebus sugėdinti“. 24 „Ar išplėšia kas nors grobį iš galiūno? Ar galima belaisvius atimti iš tirono?“ 25 Šitaip VIEŠPATS atsako: „Žinoma! Belaisviai bus atimti iš galiūno ir grobis išplėštas iš tirono! Tavo reikalo gynėjas esu aš pats, – aš pats išvaduosiu tavo vaikus. 26 Priversiu tavo engėjus maitintis savo pačių kūnu, pasigers jie savo pačių krauju kaip saldžiu vynu. Visa žmonija žinos, kad aš esu VIEŠPATS, tavo išvaduotojas, tavo Atpirkėjas, – Jokūbo Galingasis“. | 
